1553 m. vasara

Ledi Marija gyveno savo namuose Hansdone, Hartfordšyro grafystėje. Tris dienas važiavome iš Londono į šiaurę vingiuotu keliu per klampius slėnius, ropštėmės per Šiaurės Vildu vadinamas kalvas, dalį kelionės dalijomės su kita keliautojų kompanija, nakvojome pakeliui: kartą užeigoje, kitą — dideliame dvare, kadaise buvusiame vienuolynu, o dabar priklausančiam žmogui, kuris išgujo iš jo eretikus, nepamiršdamas naudos sau. Tokiu metu mums nieko geriau už gultą virš arklidžių pasiūlyti negalėjo, ir vežikas nusiskundė, jog seniau čia buvo svetingi gerų vienuolių namai, kuriuose kiekvienas keliautojas galėjo tikėtis sočių pietų, patogios lovos ir maldos, kad sektųsi kelionė. Jam tekę čia užsukti su kone mirtinai sergančiu sūnumi, ir vienuoliai paėmę jį savo globon, žolelėmis ir gydymu pastatę jį ant kojų. Už tai nepaprašė nė penso, sakydami, jog tarnaudami vargšams atlieka Viešpaties darbą. Tokią pačią istoriją papasakotų apie kiekvieną didelį pakelės vienuolyną ar abatiją skersai išilgai šalies. Tačiau dabar šventieji namai priklausė lordams, dvariškiams, kurie susikrovė turtus įtikinėdami, jog pasaulis bus geresnis, jeigu Anglijos Bažnyčia bus apiplėšta ir jos turtai subyrės jų kišenėn. Vargšų valgydinimą prie vienuolyno vartų, nemokamą gydymą vienuolyno ligoninėse, vaikų mokymą ir kaimo senelių priežiūrą pakeitė dailios statulos, apšviesti rankraščiai ir puikios bibliotekos.

Vežikas bambėjo, kad visoje šalyje šitaip: didieji Bažnyčios statiniai, Anglijos stuburas, liko be Dievo pasišauktų tarnauti vyrų ir moterų. Visuomenės labas perėjo į turtuolių rankas ir jau niekada negrįš paprastiems žmonėms.

— Jeigu vargšelis karalius mirs, į sostą atsisės ledi Marija ir grąžins senąją tvarką, — tarė jis. — Ji bus žmonių karalienė. Karalienė, kuri sugrąžins ankstesnius laikus.

Aš sustabdžiau savo ponį. Nors mes buvome ant kalvelės ir šalia nebuvo kam nugirsti pokalbio, visuomet įsitempdavau, išgirdusi ką nors, kas kvepia intriga.

— Ir pažvelk į kelius, — tęsė vežikas, atsisukęs per petį nuo pasostės. — Dulkės vasarą, purvas žiemą, duobės netaisomos, plėšikų niekas negaudo. Ar žinai, kodėl?

— Pajosiu į priekį, jūs teisus: dulkės bjaurios, — atsakiau.

Jis linktelėjo, paragindamas mane į priekį. Girdėjau jo litaniją sau už nugaros:

— Nes uždarius šventyklas neliko piligrimų, o be piligrimų keliai tušti, tik ne patys geriausi žmogeliai pinasi arba tie, kurie juos medžioja. Jokio gero žodžio, jokių svetingų namų, jokio padoraus kelio...

Paleidau kumelę ropštis skardžiu, kur žemė jos mažoms kanopėlėms atrodė minkštesnė, o vežimą palikome apačioje.

Kadangi nepažinojau prarastosios Anglijos, negalėjau, kaip kad vežikas, matyti šalies nuosmukio. Tą vasaros pradžios rytą man ji atrodė visai puiki, su rožių pumpurais apkaišytomis gyvatvorėmis, drugeliais, plazdančiais aplinkui sausmedžių ir žirnelių žiedus. Laukai buvo išdirbti tvarkingais siaurais rėželiais tarsi knygos nugarėlė, aukštumėlėse ganėsi avys — gauruoti balti taškai sodrioje žalumoje. Gamtovaizdis taip skyrėsi nuo mano šalies, kad negalėjau atsigrožėti atvirais kaimeliais, juodomis sijomis puoštais, auksinėmis nendrėmis dengtais baltais namukais, upėmis, kurios ant kiekvieno posūkio tarsi įsiliedavo į kelius blizgančiomis brastomis. Ši šalis atrodė tokia drėgna, jog nieko stebėtino, kad daržai žaliavo, kad ant mėšlo krūvų pūpsojo saulučių kepurės, o senesni stogai buvo pažaliavę nuo samanų. Palyginti su mano gimtine, ši žemė buvo primirkusi gyvybės it dailininko kempinė.

Iš pradžių pastebėjau tai, ko čia trūksta. Nematyti vynuogynų, palinkusių ir sukumpusių alyvmedžių. Neaugo apelsinmedžių giraitės, nežydėjo citrinos ir laimai. Kalvos buvo plokščios, žalios, o ne uolėtos ir aukštos, virš jų vilkosi debesys, o ne plytėjo bekraštė žydrynė, į dangų kilo ne ratus sukantys ereliai, o vieversiai.

Jojau negalėdamas atsistebėti, kad šalis gali būti tokia žalia ir sodri. Tačiau ir šitoje derlingoje žemėje gyvavo skurdas. Mačiau jį kaimiečių akyse, šviežiai sukastuose kapų kauburėliuose. Vežikas buvo teisus: paskutinis karalius išjudino pusiausvyrą, kuria anksčiau džiaugėsi šalis, o dabartinis dar labiau viską sujaukė. Bažnyčios pastatai uždaryti, ten dirbę vienuoliai ir vienuolės — išmesti į gatvę. Didžiosios bibliotekos sunaikintos ir išbarstytos — savo tėvo knygyne mačiau pakankamai rankraščių, kad suprasčiau, jog šimtmečių išmintis atmesta baiminantis erezijos. Puikūs bažnyčių aukso indai atiteko privatiems asmenims ir buvo išlydyti, nuostabios statulos ir kiti meno kūriniai, kurių pėdos ar rankos blizgėjo nuo milijonų tikinčiųjų bučinių, buvo išmesti ir sunaikinti. Turtingą taikią šalį nusiaubė griūties uraganas, ir prireiks ne vienerių metų, kol Bažnyčia vėl taps užuovėja sielos piligrimui ar išvargusiam keliautojui. Jeigu apskritai kada nors taps.

Taip laisvai keliauti per nepažįstamą kraštą man buvo smagus nuotykis, todėl nusiminiau, kai vežikas švilptelėjo ir pasakė: „Tuoj privažiuosim Hansdoną.” Nerūpestingos dienos baigėsi, teks grįžti prie darbo. Manęs laukia dvi užduotys: šventosios kvailės vaidmuo namuose, kur daugiausia dėmesio skiriama religijai ir tikėjimui, ir šnipės dvare, kur išdavystė ir paskalos buvo pagrindinis užsiėmimas.

Išdžiūvusia nuo kelio dulkių ir baimės gerkle pabandžiau nuryti seiles, paraginau savo arkliuką prie vežimo ir pro sarginės vartus prajojau kartu su juo, tarsi už keturių didelių ratų galėčiau pasislėpti nuo tiriančio tų aklų, į alėją žvelgiančių langų žvilgsnio.

Ledi Marija savo kambarėlyje buvo užsiėmusi garsiaisiais ispaniškais siuviniais — juodu siūlu siuvinėjo baltą drobę, o viena iš jos damų garsiai skaitė prie pulto šventraštį. Pirmas dalykas, kurį išgirdau atsistojusi princesės akivaizdoje, buvo neteisingai ištartas ispaniškas žodis, ir ledi Marija linksmai nusijuokė, pastebėjusi, kaip susiraukiu.

— A, pagaliau! Ispaniškai mokanti mergina! — sušuko ji, tiesdama man ranką pabučiuoti. — Jeigu dar mokėtum skaityti!

Pamąsčiusi tariau:

— Aš moku skaityti. — Nusprendžiau, jog knygų pardavėjo duktė turėtų sugebėti skaityti gimtąja kalba.

— Iš tiesų? O lotyniškai?

— Lotyniškai ne, — atsakiau pasimokiusi su ponu Di, kad negerai didžiuotis savo mokytumu. — Tik ispaniškai. O dabar mokausi dar ir angliškai.

Ledi Marija atsigręžė į savo freiliną.

— Gera žinia, Siuzana! Dabar tau nereikės skaityti man po pietų.

Siuzana visai nenudžiugo išgirdusi, kad ją pakeis livrėjuota juokdarė, bet ji atsisėdo ant suolelio prie kitų moterų ir ėmė siuvinėti.

— Turi papasakoti man rūmų naujienas, — pakvietė ledi Marija. — Ko gero, pasišnekėsime vienos.

Ji linktelėjo damoms, ir tos, pasitraukusios į erkerį, susėdo rateliu tyliai pasišnekėti, kad mums netrukdytų. Galėjau įsivaizduoti, kaip jos ištempusios ausis gaudo kiekvieną žodį.

— Kaip mano brolis, karalius? — pasiteiravo princesė, liepusi man sėstis ant pagalvėlės prie jos kojų. — Ar turi iš jo kokių žinių?

— Ne, ledi Marija, — atsakiau ją nuvildama.

— Aš tikėjausi, kad jo požiūris į mane ligos patale pasikeis, — tarė ji. — Kai Edvardas buvo mažas, aš dažniausiai sėdėdavau prie jo lovelės. Tikėjausi, kad jis prisimins tai, ir mes...

Laukiau, ką ji pasakys, bet ledi Marija sudėjo pirštų galiukus, tartum grįždama iš prisiminimų.

— Nesvarbu, — tarė ji. — Turi daugiau kokių žinių?

— Hercogas siunčia jums žvėrienos ir ankstyvųjų salotų, — atsakiau. — Jie atkeliavo vežimu kartu su baldais ir buvo perduoti jūsų virtuvėn. Dar jis liepė perduoti jums šį laišką.

Paėmusi Marija perlaužė antspaudą ir išlankstė. Mačiau, kad ji šypsosi ir maloniai kikena.

— Atneši man labai gerų naujienų, juokdare Hana, — tarė ji. — Tai išmoka pagal mano velionio tėvo testamentą, kuri visą laiką man priklausė po karaliaus mirties. Jau maniau, kad niekada jos nematysiu, bet štai, vekselis Londono auksakaliui. Galėsiu apmokėti savo sąskaitas ir vėl pažvelgti krautuvininkams į akis.

— Džiaugiuosi, — burbtelėjau, neišmanydama, ką dar galėčiau pasakyti.

— Taip, — tęsė ledi Marija, — kas galėjo pagalvoti, kad vienintelė teisėta karaliaus Henriko duktė atgaus savo turtą tik dabar. Jie taip ilgai atidėliojo, kad jau maniau, jog nori čia numarinti mane badu. Rodos, tapo man vėl palankūs.

Ji susimąsčiusi nutilo.

— Vis dėlto lieka neaišku, kodėl staiga su manimi imta taip gerai elgtis? — ji klausiamai pažvelgė į mane. — Ar ledi Elžbieta taip pat atgavo savo palikimą? Ar nugabensi ir jai tokį pat laišką?

Papurčiau galvą.

— Miledi, iš kur man žinoti? Aš tik pasiuntinė.

— Nieko negirdėjai? Gal ji dabar rūmuose, lankosi pas brolį?

— Kai išvykau, jos ten nebuvo, — atsakiau apdairiai.

Ji linktelėjo.

— O kaip jis? Mano brolis? Ar nors kiek pasitaisė?

Prisiminiau, kaip nepastebimai išnyko būriai gydytojų, kurie tiek daug žadėję nepadarė nieko, tik išbandė su ligoniu naujus gydymo būdus. Tą rytą, kai išjojau iš Grinvičo, hercogas atgabeno moterį karaliui prižiūrėti — senę pribuvėją, kuri mokėjo tik priimti kūdikius ir pašarvoti velionius. Akivaizdu, kad karaliaus sveikata nepasitaisys.

— Bijau, kad ne, miledi, — atsakiau. — Tikėtasi, kad vasara padės jam atsikvėpti, bet jo būklė nepasitaisė.

Ji pasilenkė prie manęs.

— Sakyk man tiesą, vaikeli. Ar mano broliukas miršta?

Sustingau nežinodama, ar kalbėti apie karaliaus mirtį nėra išdavystė.

Ji paėmė mane už rankos, pakėliau akis į kvadratinį ryžtingą jos veidą. Susidūriau su juodomis, nuoširdžiomis akimis. Marija atrodė moteris, kuria galima pasitikėti, šeimininkė, kurią galima pamilti.

— Gali man pasakyti, aš moku saugoti paslaptį, — padrąsino ji. — Ne vieną išsaugojau.

— Kadangi prašote, aš jums pasakysiu: aš įsitikinusi, kad jis miršta, — tyliai pripažinau. — Tačiau hercogas tą neigia.

Marija linktelėjo.

— O šios vestuvės?

— Kokios vestuvės?

Ji suirzusi iškvėpė.

— Ledi Džeinės Grėj su hercogo sūnumi, žinoma. Ką apie jas šneka rūmuose?

— Kad ji tekėjo nenoromis, o jis — be didelio džiaugsmo.

— Tai kodėl hercogas užsispyrė juos sutuokti? — paklausė ji.

— Gal atėjo metas Gilfordą apvesdinti? — spėjau.

Ji smeigė į mane aštrų it peilio ašmenys žvilgsnį.

— Kalba tik tiek?

Truktelėjau pečiais.

— Man girdint, taip, miledi.

— O pati kaip? — paklausė ji, praradusi susidomėjimą ledi Džeine. — Ar pati pasiprašei ištremiama? Iš karališkų Grinvičo rūmų? Toli nuo tėvo? — kreiva jos šypsena liudijo, kad ji nelabai tuo tiki.

— Lordas Robertas liepė man važiuoti, — prisipažinau. — Ir jo tėvas, hercogas.

— Ar jie užsiminė, kokiu tikslu?

Norėjosi prikąsti lūpas, kad išsaugočiau paslaptį.

— Ne, miledi. Tik kad turėsiu palaikyti jums kompaniją.

Ji pažvelgė į mane taip, kaip nežiūrėjo jokia moteris. Ispanės linkusios dirsčioti į šalis. Kuklios moterys žvelgdavo į tolį. Anglijos moterys įsmeigdavo žvilgsnį į žemę priešais savo pėdas. Viena iš daugelio priežasčių, kodėl džiaugiausi pažo drabužiais, buvo ta, jog persirengusi berniuku galėjau eiti aukštai iškėlusi galvą ir dairytis. Tačiau ledi Marija žvelgė drąsiai, kaip jos tėvas iš portreto, pasipūtęs, įsispendęs kumščiais į šonus, įsitikinęs nuo lopšio, kad gali valdyti pasaulį. Marija žiūrėjo kaip jis — tiesiai, vyriškai, tyrinėjo mano veidą, skaitė žvilgsnį, nesislėpdama ir žiūrėdama tiesiai į akis.

— Ko tu bijai? — paklausė ji tiesiai.

Aš taip nustėrau, kad nesugebėjau jai atsakyti. Bijojau suėmimo, inkvizicijos, įtarimų, bijojau kankinimų kambario ir eretikės mirties ant laužo. Bijojau, kad išdavusi ir kitus pasmerksiu mirčiai, drebėjau vos pajutusi sąmokslo kvapą. Pasitryniau skruostą ranka.

— Aš šiek tiek nerimauju, — tyliai atsakiau. — Ši šalis man dar nepažįstama, rūmuose esu naujokė.

Patylėjusi ji pažvelgė į mane šilčiau.

— Vargšas vaikas, tu per jauna plaukti pasroviui, viena šiuose giliuose vandenyse.

— Aš esu lordo Roberto vasale, — atsakiau. — Nesu viena.

Marija šyptelėjo.

— Tikiuosi, būsi puiki kompanionė, — galiausiai tarė ji. — Daug dienų, mėnesių, netgi metų aš būčiau netgi labai apsidžiaugusi, išvydusi linksmą veidą ir džiugų balsą.

— Nesu šmaikšti juokdarė, — tariau atsargiai. — Iš manęs niekas nesitiki ypatingo linksmumo.

Tai išgirdusi ledi Marija garsiai nusijuokė.

— O manęs niekas neskuba linksminti, — atsakė ji. — Ko gero, tu puikiai man tiksi. O dabar susipažink su mano draugėmis.

Ji pasikvietė savo damas ir pristatė. Pora buvo pasmerktų eretikų dukterų, išsaugojusių senąjį tikėjimą ir išdidžiai tarnaujančių princesei Romos katalikei. Dar dvi buvo paniurusios jaunesniosios dukterys su menku kraičiu, kurioms tarnauti atstumtajai princesei buvo truputį geriau nei ištekėti, jeigu norėtų palikti tėvų namus. Tai buvo nedidelis, neviltimi trenkiantis dvarelis karalystės pakraštyje, ant erezijos ir teisėtumo ribos.

Po pietų ledi Marija nuėjo Mišių. Ji turėjo eiti viena — stebėti apeigas kitam būtų nusikaltimas, bet praktiškai ji ėjo atvirai, atsiklaupė pačiame koplyčios priekyje, o damos sugužėjo jai įkandin.

Aš nusekiau freilinas iki koplyčios durų ir susirūpinusi sustojau, nesumodama, kaip pasielgti. Įtikinau karalių ir lordą Robertą, kad mes su tėvu esame reformuoto tikėjimo, tačiau abu jie žinojo, kad ledi Marijos dvaras buvo draudžiamo katalikų tikėjimo sala protestantų karalystėje. Mane išmušė šaltas prakaitas, kai net tarnaitės praėjo pro mane sukalbėti maldų, o pati nesugalvojau, kaip man pasielgti. Mane ėmė siaubas pagalvojus, kad rūmams galiu būti įduota kaip Romos katalikė, tačiau kaip man tarnauti šiuose namuose ir būti protestantei?

Vis dėlto radau kompromisą: atsisėdau už koplyčios durų, kur girdėjosi prislopintas kunigo ir atsakinėjančių tikinčiųjų murmesys, bet niekas negalėjo manęs apkaltinti, kad dalyvauju apeigose.

Sėdėdama ant vėjo traukiamos palangės buvau pasiruošusi pašokti ir mauti, o ranka vis kilo prie veido, norėdama nubraukti prie odos prilipusius inkvizicijos laužo suodžius. Nuo nežinios ir nesaugumo maudė pilvą.

Po Mišių buvau pakviesta į ledi Marijos kambarį pasiklausyti, kaip ji skaito Bibliją lotyniškai. Stengiausi sėdėti abejingai, tarsi nesuprasčiau žodžių, kai padavė knygą man, kad padėčiau ant stovo, teko tvardytis, kad nepatikrinčiau titulinių lapų. Man pasirodė, kad šis Biblijos vertimas prastesnis už mano tėvo spausdinamus.

Mes anksti nuėjome miegoti. Marija su žvake žengė priekyje ilgu tamsiu koridoriumi pro tamsius, nesandarius namo langus, atsiveriančius į aptemusią dykynę už apgriuvusios pilies sienų. Visi dvariškiai taip pat traukė į lovas, mat neturėjo kam patarnauti, nieko vakare nevyko: nei lankytojai veržėsi pas populiarią princesę, nei rūmų turtai traukė mimus, šokėjus ar keliaujančius prekijus. Nesistebėjau, kad Marija tokia nelinksma princesė. Jeigu hercogas norėjo uždaryti ledi Mariją retai lankomoje skylėje, kad palūžtų širdimi ir siela, kad kiekvieną dieną praleistų šaltyje ir vienatvėje, geresnės vietos, kad padarytų ją nelaimingą, rasti negalėjo.

Hansdono dvariškiai buvo tokie, kaip tikėjausi: ligonio valdomi liūdni nepritapėliai. Ledi Mariją kankino galvos sopulys, paprastai užplūstantis vakare, apniaukiantis jos veidą saulei leidžiantis. Damos suprasdavo tai iš surauktų antakių, tačiau ji niekad neprasitardavo apie skausmą, nesukniubdavo mediniame krėsle, neatsilošdavo į raižytą atkaltę, nepasiremdavo į ranktūrius. Sėdėdavo taip, kaip motina išmokė — tiesi it karalienė, aukštai pakelta galva, nors ir primerkusi akis nuo blausios žvakių šviesos. Kai užsiminiau apie fizinį jos trapumą Džeinei Dormer, artimiausiai Marijos draugei ir freilinai, ši burbtelėjo, kad toks skausmas — tai dar niekis. Atėjus mėnesinėms ją suriečia tokie skausmai kaip gimdant, ir niekas negali jų palengvinti.

— Kas jai? — paklausiau.

Džeinė patraukė pečiais.

— Ji visuomet buvo silpnas vaikas, — atsakė. — Gležna ir trapi. Bet kai tėvas paliko jos motiną ir išsigynė jos, atrodė, tarsi ledi Mariją kas būtų apnuodijęs: ji negalėjo liautis vėmusi, neįstengė valgyti, nepajėgė pakilti iš lovos, per kambarį tik perropodavo. Kai kas tvirtino, jog ji iš tiesų apnuodyta tos raganos Bolein. Nors princesė buvo prie mirties, jai neleido susitikti su motina. Karalienė Katerina negalėjo atvykti bijodama, kad jai nebus leista grįžti į rūmus. Ta Bolein ir karalius sunaikino jas abi — motiną ir dukterį. Karalienė spyrėsi tol, kol pajėgė, tačiau liga ir širdgėla galiausiai ją įveikė. Ledi Marija irgi turėjo mirti — šitiek iškentusi! — bet išgyveno. Ji buvo verčiama išsižadėti savo tikėjimo, paneigti motinos santuoką. Nuo tada ir kenčia tuos skausmus.

— O daktarai?..

— Jau daug metų gydytojams draudžiama pas ją lankytis, — suirzusi atšovė Džeinė. — Ne vieną kartą ji būtų mirusi, taip ir nesulaukusi priežiūros. Ta ragana Bolein norėjo ją nužudyti ir, prisiekiu, ne kartą siuntė nuodų. Ledi Marijos gyvenimas nelengvas: pusiau kalinė, pusiau šventoji, priversta amžinai ryti širdgėlą ir pyktį.

Rytas buvo smagiausias ledi Marijos laikas. Išklausiusi Mišias ir numarinusi alkį ji mėgo pasivaikščioti, o neretai kviesdavosi ir mane kartu. Vieną šiltą birželio pabaigos dieną ji liepė man eiti šalia ir vardyti gėlių pavadinimus bei pasakoti apie orą ispaniškai. Man teko stengtis neišsiveržti į priekį, o princesė dažnai stabteldavo išbalusi, įsirėmusi ranka į šoną.

— Kaip jūs jaučiatės šį rytą, miledi? — paklausiau.

— Pavargusi, — atsakė ji. — Vakar nesudėjau bluosto.

Pamačiusi susirūpinusį mano veidą, nusišypsojo.

— O, nieko ypatingo, taip jau būna. Man reikėtų išmokti romybės. Bet nežinoti... ir laukti... žinant, kad jis patarėjų rankose, kurie...

— Jūsų brolis? — pasiteiravau, ir ji nutilo.

— Galvoju apie Edvardą kiekvieną dieną nuo jo gimimo! — susijaudinusi pratrūko ji. — Toks trapus berniukas, o tiek iš jo tikimasi... Greitas mokytis ir toks — kaip čia pasakius? — tokios šaltos širdies. Vargšas berniukas, vargšas našlaitis! Mes visi trys, visi be motinos, nė vienas nežinąs, ko laukti toliau. Žinoma, daugiau rūpinausi Elžbieta nei juo. O dabar, kai ji toli nuo manęs, net negaliu aplankyti brolio. Aišku, kad dėl jo nerimauju: ir dėl jo sielos, ir dėl jo kūno... ir to, kaip pasielgs su savo testamentu, — vos girdimai pridūrė ji.

— Savo testamentu?

— Paveldėtoja aš, — aršiai tarė ji. — Jeigu raportuoji Dadliams, kaip įtariu, pasakyk, kad niekada to nepamiršau. Pasakyk, kad sostą paveldėsiu aš, ir niekas negali to pakeisti.

— Aš nepranešinėju! — sušukau sukrėsta. Nemelavau, nebuvau nusiuntusi nė vieno laiško, nes be nykaus gyvenimo ir tylių vakarų nebuvo lordui Robertui ir jo tėvui ką pranešinėti. Viešėjau pas ligotą princesę, gyvenančią ant peilio ašmenų, stebinčią ir laukiančią, o ne sąmokslus kurpiančią išdavikę.

— Kad ir kaip būtų, — nekreipė dėmesio į mano pasipiktinimą Marija, — niekas nepaneigs mano padėties. Pats tėvas paliko man šalį. Po manęs eina Elžbieta. Aš niekuomet nerengiau sąmokslų prieš Edvardą, nors buvo tokių, kurie atėję motinos vardu maldavo stoti prieš jį. Žinau, kad Elžbieta, savo ruožtu, niekuomet nesusimokys prieš mane. Mes esame trys įpėdiniai, einantys vienas po kito pagal tėvo valią. Elžbieta žino, kad esu Edvardo, kuris turi pirmenybę, kaip berniukas, įpėdinė. Esu antra kaip princesė, pirmoji santuokinė princesė. Visi trys paklusime tėvui, paveldėsime karalystę vienas po kito, kaip įsakė mano tėvas. Aš pasitikiu Elžbieta, kaip Edvardas pasitiki manimi. O kadangi prisieki, kad nepranešinėji, gali atsakyti visiems, kas paklaustų: savo palikimo aš neatsisakysiu. Ir pasakyk, kad tai mano šalis.

Seimininkės nuovargis išnyko, skruostai vėl sužydo raudonai. Ji apsidairė mažame, tvora aptvertame sodelyje, tarsi norėtų nužvelgti visą karalystę, visą gerovę, kurią galima atkurti, galvotų apie permainas, kurias padarytų gavusi karūną, vienuolynus, kuriuos atstatytų, abatijas, kurias įkurtų, gyvybę, kurią galėtų įkvėpti.

— Mano, — pakartojo ji. — Ir aš esu būsima Anglijos karalienė. Niekas manęs nenustums.

Jos veidą nutvieskė ateities pojūtis.

— Toks mano gyvenimo tikslas, — tęsė ledi Marija. — Nebereikės manęs gailėtis. Visi pamatys, kad paskirsiu savo gyvenimą šiam kraštui, tapsiu Anglijos nuotaka. Būsiu netekėjusi karalienė, neturėsiu kitų vaikų, tik šios šalies žmones, būsiu jų motina. Manęs niekas neblaškys, niekas man neįsakinės. Gyvensiu dėl jų. Tai šventas mano pašaukimas. Atsiduosiu jiems visa.

Ji apsisuko ir nudrožė į namus, o aš nusekiau jai pridurmui per atstumą. Ryto saulė ištirpdė rūką, ir oras aplink ją tarsi švytėjo. Mane apėmusią svaigulio akimirką supratau, kad ši moteris taps puikia Anglijos karaliene, karaliene, kuri realiai regi šitą šalį, kuri sugrąžins turtus, grožį ir labdaringumą, tėvo atimtus iš Bažnyčios ir kasdienio gyvenimo. Saulė taip tviskėjo aplinkui jos geltono šilko suknelę, jog gobtuvas panėšėjo į karūną, o aš užkliuvau už kupsto ir nugriuvau.

Atsigręžusi ji pamatė mane klūpinčią.

— Hana?

— Jūs būsite karalienė, — leidau aiškiaregystės dovanai kalbėti už mane. — Karalius mirs po mėnesio. Tegyvuoja karalienė. Vargšas berniukas, vargšas berniukas.

Marija žaibiškai atsidūrė prie manęs ir apkabino.

— Ką tu pasakei?

— Jūs būsite karalienė, — pakartojau. — Jis sparčiai gęsta.

Aš netekau sąmonės, o kai atmerkiau akis, ji žvelgė į mane, tebelaikydama savo glėbyje.

— Gal gali daugiau pasakyti? — švelniai paklausė.

Papurčiau galvą.

— Atleiskite, ledi Marija, aš beveik neprisimenu, ką pasakiau. Kalbėjau nesąmoningai.

Ji linktelėjo.

— Šventoji Dvasia paragino tave kalbėti. Pranešti man tokią žinią. Ar prisieki, kad išsaugosi paslaptį tarp mūsų?

Atsakiau ne iš karto, galvodama apie sudėtingą ištikimybės voratinklį, kuriame atsidūriau — savo pareigą lordui Robertui, savo pagarbą tėvui, motinai ir mūsų giminei, savo pasižadėjimą Danieliui Karpenteriui. O dabar ši nerimaujanti moteris prašo saugoti jos paslaptį. Linktelėjau. Neišduosiu lordo Roberto, nepasakiusi jam to, ką ir pats jau žino.

— Taip, ledi Marija.

Bandžiau stotis ir vėl suklupau apsvaigusi.

— Palauk, — tarė ji. — Nesistok, kol sukasi galva.

Ji atsisėdo šalia manęs ant žolės ir pasidėjo mano galvą sau ant kelių. Maloniai šildė ryto saulė, sodas tingiai dūzgė, kažkur toli kukavo gegutė.

— Užsimerk, — pasakė.

Ant jos kelių mane suėmė miegas.

— Aš ne šnipė, — tariau.

Ji pirštu palietė man lūpas.

— Sa, — tarė, — žinau, kad dirbi Dadliams. Ir dar žinau, kad esi gera mergaitė. Kas geriau už mane pažįsta painų lojalumo pasaulį? Nebijok, mažoji Hana. Aš suprantu.

Pajutau ją švelniai liečiant plaukus — ji suko ant piršto trumpai kirptas mano garbanas. Akys užsimerkė, atsileido nugaros bei kaklo raumenys — pasijutau saugi.

O ji sugrįžo į praeitį.

— Aš sėdėdavau šitaip, kai Elžbieta priguldavo pokaičio miego, — tarė ji. — Padėdavo galvelę man ant kelių, o aš šukuodavau jai plaukus, kol miegodavo. Jos plaukai buvo bronzos, vario ir aukso — visų aukso atspalvių vienoje sruogoje. Ji buvo neapsakomai dailus vaikas, švytėjo vaikiška nekaltybe. O man buvo vos dvidešimt. Įsivaizduodavau, kad ji mano kūdikis, kad esu laimingai ištekėjusi už mylinčio vyro, ir mes netrukus susilauksime antrojo vaiko, sūnaus.

Mes ilgai sėdėjome tylėdamos. Paskui staiga išgirdau pokštelint duris. Atsisėdusi pamačiau, kaip iš tamsaus koridoriaus išvirsta viena princesės dama ir ima karštligiškai jos dairytis. Ledi Marija pamojo, mergina pribėgo prie mūsų. Tai buvo ledi Margareta. Jai prisiartinus pajutau, kaip ledi Marijos nugara išsitiesia, kaip ji susikaupia pasitikti žinią, kurią išpranašavau. Ji nori, kad freilina rastų ją čia, paprastai sėdinčią angliškame sodelyje su greta snaudžiančia juokdare, ir pasitiks žinią apie palikimą iš Psalmyno parinktais žodžiais. Ji šnibždėjo juos dabar: „Tai Viešpaties padaryta; koks nuostabus reginys!”

— Ledi Marija! Oi!

Mergina, uždususi nuo bėgimo, negalėjo rasti žodžių — taip skubėjo pasidalyti naujiena.

— Bažnyčioje, kaip tik dabar...

— Kas?

— Jie už jus nesimeldžia.

— Už mane?

— Ne. Pasimeldė už karalių ir jo patarėjus, kaip visuomet, bet ta maldos vieta, kurioje sakoma: „ir už karaliaus seseris”, buvo praleista.

Skvarbus ledi Marijos žvilgsnis įsmigo į merginos veidą.

— Praleido mus abi? Elžbietą taip pat?

— Taip!

— Tu įsitikinusi?

— Taip.

Ledi Marija atsistojo, prisimerkusi iš susirūpinimo.

— Nusiųskite poną Tomlinsoną į Varą, liepkite jam nuvykti pas vyskupą Stortfordą, jeigu reikės, tegu gauna pranešimus iš kitų bažnyčių. Tegu sužino, ar taip vyksta visur.

Mergina linktelėjo, pasikaišė sijonus ir nubėgo į namą.

— Ką tai reiškia? — paklausiau nerangiai stodamasi.

Princesė žiūrėjo į mane nematydama.

— Tai reiškia, kad Nortumberlandas ėmėsi žygių prieš mane. Pirma, jis neįspėjo manęs, kad mano brolis sunkiai serga. Vėliau įsako kunigams neminėti manęs ir Elžbietos maldose, po to įsakys paminėti kitą, naują karaliaus įpėdinę. O kai mirs mano vargšas brolelis, suims mus abi ir pasodins į sostą savo netikrą princą.

— Ką taip? — paklausiau.

— Edvardą Kortenė, — atsakė ji nesvyruodama. — Mano pusbrolį. Jis vienintelis, kurį Nortumberlandas norėtų matyti karaliumi, kad jau negali atsisėsti į sostą pats ar pasodinti savo sūnaus.

Staiga man tapo aišku, ką reiškia baltas ledi Džeinės Grėj veidas per vestuvių puotą ir kraujosruvos ant kaklo, tarsi kažkas būtų pasistengęs įpurtyti jai ambicijų.

— O, ne, jis gali — per ledi Džeinę Grėj, — tariau.

— Nortumberlando sūnaus Gilfordo jaunamartę, — pritarė ledi Marija. Patylėjusi pridūrė: — Nebūčiau pagalvojusi, kad išdrįs. Jos motina, mano pusseserė, turės pasitraukti, atsisakyti savo pretenzijų dukters naudai. Bet Džeinė — protestantė, o Dadlio tėvas laiko rankose karalystės raktus. — Marija kimiai nusijuokė. — Viešpatie! Ji arši protestantė. Aršesnė už protestantę Elžbietą, o tai suveikė. Savo tikėjimu ji prasiskynė kelią į mano brolio testamentą. Savo protestantizmu tapo išdavike, teatleidžia jai Dievas, kvailelei. Paims ir sunaikins ją, vargšę mergaitę. Bet pirma sunaikins mane. Privalo. Išmesti mane iš pavaldinių maldų — viena. Dabar jie mane suims ir pateikę kokį nors kaltinimą nužudys.

Blyškus jos veidas visiškai išbalo. Pastebėjau, kaip ji susverdėja.

— Viešpatie, o kaip Elžbieta? Hercogas nužudys mus abi, — sušnibždėjo ji. — Kaipgi kitaip? Nes prieš jį ims maištauti tiek protestantai, tiek katalikai. Jam teks atsikratyti manęs, kad atsikratytų drąsių, tikrojo tikėjimo vyrų. Bet ir Elžbietos nepagailės. Kodėl protestantai turėtų paklusti karalienei Džeinei ir kažkokiam Gilbertui Dadliui, jeigu gali pasodinti į sostą Elžbietą? Jeigu žūčiau, ji taptų įpėdine, protestante įpėdine. Jis rengia mums kaltinimą išdavyste, mums abiem, ne man vienai. Mūsų su Elžbieta neliks gyvų per tris mėnesius.

Ji paėjo nuo manęs per kelis žingsnius, apsisuko, vėl sugrįžo.

— Privalau išgelbėti Elžbietą, — tarė ji. — Kad ir kas nutiktų. Privalau įspėti ją, kad nesirodytų Londone. Ji turi atvykti čia. Iš manęs sosto neatims! Ne tam tiek siekiau ir tiek paaukojau, kad leisčiausi atskiriama nuo savo šalies, pasmerkčiau savo šalį nuodėmei. Aš nepasiduosiu.

Ji pasuko į namą.

— Ateik, Hana! — metė man per petį. — Greičiau!

Ji parašė Elžbietai įspėjimą, kitu laišku prašė patarimo. Negavau perskaityti nė vieno, bet tą naktį išsitraukiau lordo Roberto įduotą rankraštį ir pirmosiomis tėvo laiško raidėmis užšifravau žinutę: „M labai sunerimo, kad nebuvo paminėta per maldas. Jai atrodo, kad įpėdine bus paskelbta ledi Dž. Parašė įspėjamą laiškelį Elžbietai. Ir isp. ambasadoriui patarimo.“ Tada sustojau. Kiekvieną raidę versti į kitą buvo pragariškas darbas, bet norėjau parašyti ką nors, nors vieną eilutę, kad priminčiau lordui Robertui apie save, paraginčiau susigrąžinti mane į rūmus. Vieną eilutę, paprastą frazę, kurią perskaitęs prisimintų mane ne kaip savo šnipę ar juokdarę, o kaip merginą, kuri iš meilės pasižadėjo tarnauti jam visa širdimi ir siela.

— Pasiilgau jūsų, — parašiau ir nubraukiau net nesivargindama išversti į kodą.

„Kada galėsiu grįžti?” ištiko toks pat likimas.

„Man baisu” — buvo nuoširdžiausias prisipažinimas.

Galiausiai neparašiau nieko, nes nesugalvojau, kaip atkreipti lordo Roberto dėmesį į save tuomet, kai merdėja jaunasis karalius, o jo baltaveidė brolienė žengia į Anglijos sostą ir atneša Dadlių giminei absoliučią didybę.

Neliko nieko kita, kaip tik laukti žinių iš Londono apie karaliaus mirtį. Ledi Marija privačiai susirašinėjo, bet kas tris keturias dienas gaudavo hercogo laišką, kuriame buvo rašoma, jog geras oras daro savo, ir karalius ima sveikti, kad karštinė pagaliau įveikta, kad palengvėjo krūtinės skausmai ir paskirtas naujas daktaras, kuris viliasi, jog iki vidurvasario Edvardas pasitaisys. Matydavau, kaip ledi Marija skaito tuos viltingus pranešimus, matydavau, kaip prisimerkia abejodama, o tada sulanksčiusi pasideda laiškus į rašomojo stalo stalčių ir daugiau jų neliečia.

Vėliau, pirmosiomis liepos dienomis, laiškelis privertė ją sulaikyti kvapą ir griebtis už širdies.

— Kaip karalius, miledi? — paklausiau jos. — Prasčiau?

Jos skruostai degė.

— Hercogas rašo, kad jam geriau, kad jis atgavo jėgas ir trokšta mane pamatyti. — Ji pakilo ir nužingsniavo prie lango. — Prašau, Viešpatie, kad jis tikrai būtų pasveikęs, — tyliai sumurmėjo ji sau. — Pasveikęs ir norėtų su manimi susitaikyti, pasveikęs ir perpratęs veidmainius savo patarėjus. Galbūt Dievas suteikė jam jėgų ir sugebėjimą įžvelgti tiesą. Ar bent jau nutraukti šį sąmokslą. Ach, Dievo Motina, patark man, kaip elgtis.

— Vyksime? — paklausiau. Pašokau nuo minties, kad grįšime į Londoną, į rūmus, vėl pamatysiu lordą Robertą, savo tėvą, Danielį, grįšiu į tariamą mane globojančių vyrų prieglobstį.

Pastebėjau, kaip apsispręsdama princesė ištiesia nugarą.

— Jeigu brolis kviečia, aš privalau keliauti. Liepk jiems paruošti arklius. Rytoj išvykstame.

Marija išėjo iš kambario šnarėdama pūstais sijonais. Girdėjau, kaip ji liepia savo damoms susikrauti drabužius, nes visi vyksime į Londoną. Girdėjau, kaip ji nukaukši mediniais laiptais aukštyn it guvi mergaitė ir linksmu balsu paprašo Džeinę Dormer kuo rūpestingiau supakuoti jos rinktines brangenybes, nes, jeigu karalius iš tiesų pasveiko, rūmuose vyksią šokiai ir puotos.

Kitą dieną išjojome su ledi Marijos vėliava priekyje, lydimi kareivių būrio, o kaimiečiai virto iš savo namų mažuose kaimeliuose, laimino ją ir kėlė savo vaikus pamatyti Mariją — tikrąją princesę, dailią besišypsančią princesę.

Ledi Marija ant balno nė kiek neprimindavo tos blyškiaveidės kalinės, kurią sutikau Hansdone. Jodama Londono link ir klausydama Anglijos žmonių sveikinimų šūksnių, ji atrodė tikra princesė. Vilkėjo tamsiai raudona suknia ir švarkeliu, kuris išryškino juodas jos akis. Ji buvo puiki raitelė: viena nutrinta raudona pirštine laikė vadeles, kita mojavo visiems, kas ją sveikino. Nuraudusiais skruostais, su kaštoninių plaukų sruoga, išsprūdusią iš po skrybėlės, aukštai iškelta galva, drąsi ir be šešėlio nuovargio. Ji puikiai laikėsi balne, išdidi kaip karalienė lingavo sulig arklio žingsniu, kai keliavome didžiuoju vieškeliu į Londoną.

Didžiąją kelio dalį jojau šalia jos, ragindama savo bėrą ponį neatsilikti nuo stambesnio ledi Marijos žirgo. Ji liepė man traukti vaikiškas ispaniškas daineles, kartais pažindavo motinos jai dainuotą melodiją ir pritardavo man šiek tiek susigraudinusiu balsu.

Mes smarkiai jojome keliu į Londoną, taškydami visai nusekusių brastų vandenį, kur kelias pasitaikydavo minkštesnis, pasileisdavome risčia. Ledi Marija nekantravo atsidurti rūmuose ir sužinoti, kas vyksta. Aš prisiminiau Džono Di veidrodį ir savo spėjimą, jog karalius mirs liepos šeštąją, bet nedrįsau apie tai prasižioti. Tąkart ištariau kitos Anglijos karalienės vardą, deja, tai buvo ne Marija. Liepos šeštoji buvo tik spėjimas, kad įtikčiau savo šeimininkui, o Džeinės vardą ištraukiau iš oro, todėl tai galbūt irgi nieko nereiškia. Tačiau, kai ledi Marija jojo į Londoną vildamasi, kad jos nuogąstavimai nepasitvirtins, aš risnojau greta jos tikėdamasi, jog ir mano ateities spėjimas bus tik apgaulė.

Iš visos svitos aš nerimavau labiausiai. Nes, jeigu tuomet mačiau tiesą, ledi Marija atvyks ne susitaikyti su savo broliu karaliumi, o dalyvauti ledi Džeinės karūnavime. Ji skuba netekti savo teisių, o mums visiems teks dalytis nelaiminga jos dalia.

Jojome visą rytą ir apie vidurdienį pavargę pasiekėme Hodsdono miestelį, tikėdamiesi sočiai papietauti ir atgauti jėgas, kad galėtume tęsti kelionę. Kažkoks vyras be įspėjimo žengė nuo durų ir ištiesė ranką, duodamas princesei ženklą. Supratau, kad jie pažįstami. Ledi Marija iškart pamojo jam, kad prieitų pasikalbėti nuošaliau. Nepažįstamasis priėjo prie jos žirgo galvos, familiariai paėmė už vadelių, o Marija pasilenkė balne. Kalbėjo trumpai, ir aš, nors klausiau ištempusi ausis, nieko nenugirdau. Vėliau jis atsitraukė ir ištirpo nešvariose miestelio gatvelėse. Ledi Marija davė įsakymą sustoti ir nusirito nuo balno taip mikliai, kad vyriausiasis žirgininkas nespėjo jos sugauti. Ji pasileido tekina į artimiausią užeigą, reikalaudama atnešti plunksną ir popieriaus, įsakydama visiems atsigerti, pavalgyti ir po valandos pasiruošti sėsti ant arklių.

— Dievo Motina, aš tikrai negaliu, — suinkštė ledi Margareta, kai jos šeimininkė drožė pro šalį. — Iš nuovargio nepajėgsiu žengti nė žingsnio.

— Tada pasilikite, — atšovė ledi Marija, kuri šiaip niekuomet nepakeldavo balso. Tas griežtas tonas visus įspėjo, jog maloni viešnagė Londone pas jauną sveikstantį karalių staiga nuėjo šuniui ant uodegos.

Nedrįsau parašyti lordui Robertui. Su juo susisiekti ir taip nelengva, o dar kelionės nuotaika apsivertė. Kad ir ką Marijai pranešė tas žmogus, jos brolis nesijaučia gerai ir nekviečia jos pasišokti rūmuose. Ji išėjo iš atskiro kambario išbalusi, paraudusiomis akimis, tačiau iš sielvarto nesugniuždyta. Atrodė guvi, ryžtinga ir supykusi.

Vieną pasiuntinį išsiuntė į pietus Londono keliu surasti ispanų ambasadorių. Maldavo jo patarimo bei prašė įspėti Ispanijos imperatorių, kad jai reikėsią jo pagalbos reikalaujant teisės į sostą. Kitą žygūną pasivedėjo į šalį ir liepė perduoti žinią ledi Elžbietai žodžiu, nes nedrįso parašyti, kad nesusidarytų įspūdis, jog seserys susimokė prieš mirštantį brolį. „Pasikalbėk su ja, kai būsite vieni du, — pabrėžė ji. — Liepk jai nesirodyti Londone, nes tai spąstai. Tegu iš karto keliauja pas mane, kad būtų saugi.”

Tada ji pasiuntė laišką pačiam hercogui. Prisiekinėjo, kad sveikata neleidžia jai joti į Londoną ir ji norinti ramiai pailsėti namuose, Hansdone. Galiausiai ji liepė savo palydai likti. „Pasiimu jus, ledi Margareta, ir tave, Hana, — tarė ji. Nusišypsojusi savo favoritei Džeinei Dormer pridūrė: — Sekite mus į... — pasilenkusi šnipštelėjo freilinai į ausį kelionės tikslo pavadinimą. — Keliaukite įkandin atsilikę. Mes josime per greitai, kad visi spėtų.”

Ji atrinko šešis vyrus mums lydėti, trumpai atsisveikino su savo svita ir spragtelėjo pirštais vyriausiajam žirgininkui, kad užkeltų ją ant balno. Tada apsuko savo žirgą ir iš Hodsdono išvedė tuo pačiu keliu, kuriuo ir atjojome. Šį kartą mes pasirinkome platų vieškelį į šiaurę, tolyn nuo Londono. Saulė iš lėto pakilo mums virš galvų, nusileido kairėje mūsų, dangus pajuodo, ir mažutis sidabrinis mėnulis pakibo virš juodų medžių kontūrų.

— Kur mes keliaujame, ledi Marija? Jau tamsu, — priekaištingai paklausė ledi Margareta. — Juk negalime joti tamsoje.

— Į Keningholą, — burbtelėjo ledi Marija.

— O kur tas Keningholas? — pasidomėjau, pastebėjusi išgąstį ledi Margaretos veide.

— Norfolko grafystėje, — paaiškino ši, tarsi kalbėtų apie pasaulio kraštą. — Viešpatie, ji bėga.

— Bėga? — pajutau, kaip susirakina gerklė užuodus pavojų.

— Jūros link. Pasiims laivą iš Loustofto ir pabėgs į Ispaniją. Kad ir ką jai pasakė tas žygūnas, tai reiškia, jog ledi Marija pavojuje ir turi kuo greičiau palikti šalį.

— Kas jai gresia? — paklausiau nekantriai.

Ledi Margareta patraukė pečiais.

— Kas žino? Kaltinimas išdavyste? O kaip mes? Jeigu ji spruks į Ispaniją, aš keliausiu namo. Neketinu vilktis paskui šeimininkę išdavikę. Ir Anglijoje ne pyragai, nesileisiu ištremiama į Ispaniją.

Nieko neatsakiau, nes karštligiškai sukau galvą, kas būtų saugiausia man: lindėti namie su tėvu, keliauti su ledi Marija ar paėmus arklį bandyti susisiekti su lordu Robertu.

— Ką manai? — spaudė mane atsakyti freilina.

Papurčiau galvą neįstengdama prakalbėti, nervingai trindamasi skruostą.

— Nežinau, nežinau. Ko gero, turėčiau joti namo. Bet viena pati kelio nerasiu. Nežinau, kaip tėvas patartų elgtis. Nežinau, kas gerai, o kas blogai.

Mergina su kartėliu nusijuokė:

— Nėra nei gerų, nei blogų dalykų. Yra tik tie, kurie greičiausiai laimės, ir tie, kurie tikriausiai pralaimės. O ledi Marija su šešiais vyrais, manimi ir juokdare tikrai pralaimės prieš Nortumberlando hercogą su visa armija, Londono Taueriu ir visomis šalies pilimis.

Kelionė buvo varginanti. Nestojome, kol visai nesutemo. O tada gavome nakvynę vieno tokio džentelmeno, vardu Džonas Hadlstounas, namuose Soston Hole. Išmeldusi iš šeimininkės plunksną ir popieriaus lapelį parašiau laišką. Ne lordui Robertui, kurio nedrįsau minėti, o Džonui Di. „Mielas mokytojau, — parašiau tikėdamasi, kad suklaidinsiu atplėšusius mano laišką, — šis nedidelis galvosūkis galėtų jus pralinksminti.” Apačioje susukta gyvatėle surašiau sakinį koduotomis raidėmis, vildamasi, kad jis primins žaidimą, kokį mano amžiaus mergaitė siųstų savo mylimam mokytojui. Parašiau trumpai: „Ji vyksta į Keningholą”, o pabaigoje pridūriau: „Ką man daryti?“

Šeimininkė pažadėjo išsiųsti laišką į Grinvičą per vežėją, kuris pravažiuosiąs rytoj, o man beliko viltis, kad laiškelis pasieks tikslą ir bus perskaitytas to žmogaus. Tada įsliuogiau į žemą lovelę su ratukais, kurią man pastatė prie virtuvės ugniakuro, ir likau gulėti atmerktomis akimis, nors ir išsekusi, blausioje židinio šviesoje svarstydama, kur man būtų saugiausia.

Pabudau skausmingai anksti, penktą ryto, kai virtuvės padėjėjas ėmė žvanginti kibirais ir versti pliauskas man virš galvos. Ledi Marija išklausė Mišių Džono Hadlstouno koplytėlėje, lyg tai nebūtų draudžiama, papusryčiavo ir puikiai nusiteikusi septintą ryto jau sėdėjo balne. Šeimininkas jojo kartu, rodydamas jai kelią.

Aš jojau atsilikusi, vilkausi įkandin tuzino arklių, nes mano ponis iš nuovargio vos turseno, kai staiga užuodžiau siaubingą kvapą. Užuodžiau dūmus, ugnį. Ne gundantį kepamos ant iešmo jautienos aromatą, ne nekaltą deginamų lapų kvapą. Užuodžiau erezijos, piktavališko padegimo smarvę, degančią kažkieno laimę, pleškantį kažkieno tikėjimą, liepsnojančius kažkieno namus... Atsigręžusi balne išvydau švytintį horizontą toje pusėje, iš kur mes ką tik išjojome. Degė Soston Holas.

— Miledi! — šūktelėjau. Marija išgirdo mane, atsigręžė ir truktelėjo už vadžių arklį. Džonas Hadlstounas sustojo šalia jos.

— Jūsų namai! — šūktelėjau jam.

Jis pažvelgė pro mane prisimerkęs. Negalėjo įžiūrėti, neužuodė dūmų kvapo. Ledi Marija pasižiūrėjo į mane.

— Tu įsitikinusi, Hana?

Linktelėjau.

— Užuodžiu. Aš užuodžiu dūmus. — Balse nuskambėjo baimės gaidelė. Ranka siekė nubraukti nuo skruosto krentančius pelenus. — Aš sugebu užuosti. Jūsų namas padegtas, sere.

Džonas apgręžė žirgą, lyg norėtų joti tiesiai namo, bet prisiminė moterį, dėl kurios prarado savo namus ir turtą.

— Atleiskite, ledi Marija. Privalau grįžti... mano žmona...

— Jokite, — švelniai atsakė ji. — Ir būkite tikras, kad pasiekusi, kas man priklauso, aš grįšiu pas jus. Duosiu jums naujus namus, didesnius ir prašmatnesnius namus nei šitie, kurių netekote dėl ištikimybės man. Aš nepamiršiu.

Jis linktelėjo gerai nesiklausydamas iš susirūpinimo, o paskui pasileido šuoliais į horizonte švytinčią pašvaistę. Jo arklininkas prisiartino prie ledi Marijos.

— Gal norite, kad aš palydėčiau, ledi Marija?

— Taip, — atsakė toji. — Ar parodysite kelią į Bari Sent Edmundsą?

Jis užsimaukšlino ant galvos kepuraitę.

— Per Mildenholą ir Tetfordo mišką? Taip, miledi.

Marija davė ženklą judėti ir nujojo net neatsigręžusi. Pamaniau, kad ji tikra princesė, jeigu matydama pleškančią paskutinės nakvynės vietą gali galvoti tik apie tikslą, o ne už nugaros likusius svilėsius.

Tą naktį mes apsistojome Oiston Hole netoli Tetfordo, ir aš atsiguliau ant ledi Marijos miegamojo grindų apsirengusi, susisupusi į savo apsiaustą, laukdama pavojaus signalo. Kad sulauksiu, neabejojau. Visą naktį įtempusi jusles laukiau, ar neišgirsiu tylaus trepsėjimo, nepamatysiu krentančio nuodėgulio, neužuosiu deglo dūmo. Snūduriavau, visą naktį laukdama protestantų gaujos, kuri išdraskys šiuos saugius namus, kaip padarė su Soston Holu. Aš siaubingai bijojau įkliūti namuose pleškant stogui ir laiptams. Iš baimės neįstengiau sumerkti akių, kad nepažadintų dūmų kvapas, todėl man netgi palengvėjo, kai auštant išgirdau kieme sukaukšint kanopas. Žaibiškai atsidūriau prie lango, supratusi, kad ne veltui budėjau, iškėliau ranką, kad įspėčiau atsibudusią šeimininkę laikytis tyliai.

— Ką matai? — paklausė ji iš lovos, versdama nuo savęs apklotus. — Kiek vyrų?

— Vienas arklys, atrodo išsekęs.

— Eik ir pasižiūrėk, kas ten.

Nuskubėjau mediniais laipteliais į menę. Durininkas pro mažą langelį ginčijosi su keliauninku, kuris reikalavo priimti nakčiai. Paliečiau durininko petį, vyras pasitraukė. Man teko pasistiebti ant pirštų galiukų, kad matyčiau, kas už durų.

— Kas jūs? — kaip įmanydama šiurkščiau paklausiau, demonstruodama drąsą, kurios man trūko.

— O jūs kas? — atšovė nepažįstamasis. Iškart pažinau londonietišką tarseną.

— Geriau pasakykite, ko jums reikia, — mygau.

Jis priėjo prie langelio ir pritildęs balsą pašnibždėjo:

— Turiu svarbią žinią kilniajai poniai. Dėl jos brolio. Suprantate mane?

Nebuvo kaip sužinoti, ar jis nėra pasiųstas mums prigauti. Surizikavau: atsitraukiau ir linktelėjau durininkui.

— Įleiskite jį ir vėl užremkite duris.

Nepažįstamasis įėjo. Dievaži, norėčiau pasinaudoti aiškiaregystės dovana, kai man to reikia. Bet ką būčiau atidavusi, kad žinočiau, ar jam įkandin neateina būrys vyrų, kurie kaip tik dabar supa namą ir skelia žiežirbą daržinėse su šienu. Tačiau man aišku buvo tik tiek, kad vyras išvargęs, apneštas kelio dulkėmis, laikosi tik valios pastangomis.

— Kokią žinią norėjote perduoti?

— Nesakysiu niekam kitam, tik jai asmeniškai.

Staiga sušnarėjo šilko sijonai ir laiptų viršuje pasirodė ledi Marija.

— Kas jūs? — paklausė ji.

Vyro elgesys išvydus princesę įtikino mane, kad jis mūsų pusėje ir kad pasaulis per vieną naktį apsivertė. Tarytum smingantis sakalas jis klestelėjo ant vieno kelio ir nusitraukęs nuo galvos skrybėlę nusilenkė Marijai kaip karalienei.

Dievas mato, jai nekrustelėjo nė plaukelis. Ji ištiesė ranką, lyg visą gyvenimą būtų buvusi Anglijos monarche. Pagarbiai ją pabučiavęs vyras pakėlė galvą.

— Aš esu Robertas Reinsas, Londono auksakalys, atsiųstas sero Nikolo Trokmortono perduoti žinios, kad mirė jūsų brolis Edvardas, jūsų didenybe. Jūs esate Anglijos karalienė.

— Telaimina jį Dievas, — tyliai ištarė Marija. — Tesergsti Viešpats brangią Edvardo sielą.

Įsiviešpatavo tyla.

— Ar jis mirė tikintis? — pasiteiravo ledi Marija.

Auksakalys papurtė galvą.

— Jis mirė kaip protestantas.

Marija linktelėjo.

— Ar aš esu paskelbta karaliene? — griežčiau pasiteiravo ji.

Vyras papurtė galvą.

— Ar galiu kalbėti atvirai?

— Per ilgą kelią nujojote, kad kalbėtumėte mįslėmis, — sausai pastebėjo ji.

— Karalius mirė baisiuose skausmuose šeštosios naktį, — tyliai tarė jis.

— Šeštosios? — įsiterpiau.

— Taip. Prieš mirtį jis pakeitė savo tėvo testamentą.

— Jis neturėjo teisės taip pasielgti. Jis negalėjo pakeisti testamento.

— Nepaisant to, karalius jį pakeitė. Jūsų teisė paveldėti panaikinta, ledi Elžbietos — taip pat. Įpėdine įvardyta ledi Džeinė Grėj.

— Padarė tai ne savo valia, — blykšdama tarė ledi Marija.

Vyras patraukė pečiais.

— Testamentas surašytas jo ranka, visa taryba ir teisėjai sutiko su tuo ir pasirašė.

— Visa taryba? — pasitikrino ji.

— Visa iki vieno.

— O kaip aš?

— Atvykau įspėti, kad esate paskelbta sosto išdavike. Lordas Robertas Dadlis jau išvyko suimti jūsų ir nugabenti į Tauerį.

— Lordas Robertas atvyksta? — paklausiau.

— Pirma jis keliaus į Hansdoną, — patikino mane ledi Marija. — Parašiau jo tėvui, kad apsistojau ten. Jis nežino, kur mes.

Nesiginčijau, nors žinojau, kad dar šiandien Džonas Di perduos jam mano raštelį ir, mano dėka, seras Robertas tiksliai žinos, kur mūsų ieškoti.

Ledi Marijai rūpėjo tik jos sesuo.

— O ledi Elžbieta?

Auksakalys gūžtelėjo.

— Nežinau. Gal jau suimta. Vyksta ir pas ją.

— Kur dabar Robertas Dadlis?

— To irgi negaliu pasakyti. Man pačiam prireikė visos dienos, kad jus surasčiau. Atsekiau jus nuo Soston Holo, nes nugirdau apie gaisrą ir spėjau, kad jūs tenai lankėtės. Atleiskite, mi... jūsų didenybe.

— Kada buvo paskelbta apie karaliaus mirtį? Ir kada įpėdine neteisėtai paskelbta ledi Džeinė?

— Kai išjojau, to dar niekas nežinojo.

Prireikė valandėlės, kol princesė suprato. O tada labai supyko.

— Karalius mirė, o apie tai nepaskelbta?! Mano brolis guli negyvas, nepašarvotas? Be Bažnyčios apeigų? Niekas neatidavė jam pagarbos?

— Jo mirtis tebebuvo laikoma paslaptyje, kai iškeliavau.

Marija linktelėjo, tramdydama savo mintis. Akys staiga tapo neperskaitomos ir budrios.

— Ačiū, kad atvykote pas mane, — tarė ji. — Padėkokite serui Nikolui už paslaugą, kurios nesitikėjau sulaukti.

Sarkazmas pasirodė per aštrus. Netgi klūpančiam vyrui.

— Jis perdavė man, kad esate teisėta karalienė, — tarė pasiuntinys. — Ir kad jis su visais savo tarnais pasiruošęs jums tarnauti.

— Aš esu tikroji karalienė, — sutiko Marija. — Aš visuomet buvau tikroji princesė. Ir turėsiu savo karalystę. Galite pernakvoti čia. Durininkas ras jums lovą. Grįžkite į Londoną ryte ir perduokite mano padėką serui Nikolui. Jis pasielgė teisingai, informuodamas mane. Aš — karalienė ir savo sostą atgausiu.

Ledi Marija apsisuko ant kulno ir nudrožė laiptais. Aš luktelėjau.

— Sakėte, šeštąją? — paklausiau londoniškio. — Karalius mirė liepos šeštąją?

— Taip.

Nusilenkusi jam nupėdinau įkandin šeimininkės. Vos tik atsidūrėme savo kambaryje ir uždarėme duris, Marija metė karališką orumą.

— Surask man tarnaitės drabužius ir pažadink Džono Hadlstouno arklininką, — skubiai liepė ji. — Tada nusileisk į arklidę — tegu pabalnoja du arklius: vieną su dvigubu balnu man ir arklininkui, antrą tau.

— Miledi?

— Nuo šiol vadinsi mane jūsų didenybe, — niūriai atsiliepė ji. — Aš esu Anglijos karalienė. O dabar paskubėk.

— Ką perduoti arklininkui?

— Pasakyk jam, kad šiandien turime pasiekti Keningholą. Josiu už jo laikydamasi, kitus paliksime čia. Tu josi su manimi.

Linktelėjusi iškurnėjau iš kambario. Tarnaitė, kuri patarnavo mums vakar, miegojo su pustuziniu kitų merginų palėpėje įrengtame miegamajame. Užlipau laiptais ir žvilgtelėjau pro durų plyšį. Prietemoje suradusi moterį papurčiau ir uždengusi delnu jai burną šnipštelėjau į ausį: „Man jau gana, bėgu. Duosiu sidabrinį šilingą už tavo drabužius. Galėsi pasakyti, kad pavogiau, ir niekas nesupras.“

— Du šilingus, — iškart sumetė ji.

— Sutarta. Duok juos man, atnešiu pinigus.

Ji ėmė traukti iš po pagalvės baltinius ir palaidinę.

— Tik apsiaustą ir kepuraitę, — liepiau, nusipurtydama nuo minties, kad Anglijos karalienė galėtų vilktis utėlėtus marškinius. Tarnaitė susuko drabužius į gniužulą, ir aš tylutėliai nusileidau į ledi Marijos kambarėlį.

— Štai, — tariau. — Jie man kainavo du šilingus.

Marija iškrapštė pinigus iš piniginės.

— Batų nėra.

— Prašau, pasilikite savuosius, — sušukau karštai. — Man jau yra tekę bėgti, žinau, kaip būna. Niekur nepaspruksi skolintais batais.

Ji nusišypsojo tai išgirdusi.

— Greičiau, — tepasakė.

Aš nulėkiau į viršų su šilingais ir susiradusi Tomą, Džono Hadlstouno arklininką, pasiunčiau į arklidę pabalnoti arklių. Tada nutykinau į kepyklą kitapus virtuvės durų ir ten, kaip ir tikėjausi, radau ližę pernakt iškeptų duonos kepalėlių. Prisigrūdau jų į kelnių ir švarko kišenes tiek, kad tapau panaši į nešuliais apkrautą asiliuką, o tada grįžau į priemenę.

Ledi Marija laukė ten persirengusi tarnaite, užsismaukusi kepuraitę ant galvos. Durininkas nedegė noru atverti vartų į arklides kažkokiai tarnaitei. Išgirdusi mane ateinant, ji lengviau atsiduso.

— Nagi, — kreipiausi į sargą, — čiagi Džono Hadlstouno tarnaitė, jos arklininkas jau laukia. Šeimininkas liepė mums iškeliauti su pirmąja šviesa. Jeigu negrįšime laiku į Soston Holą, gausim rykščių.

Durininkas pabambėjo dėl lankytojų, kurie trikdo ramų krikščionių namiškių miegą ir anksti išvyksta, bet duris atšovė, ir mes su ledi Marija išsmukome laukan. Tomas laukė kieme, laikydamas vieną stambų žirgą su dvigubu balnu ir smulkesnį arklį man. Teks čia palikti savo mažąjį ponį, nes kelionė bus sunki.

Jis šoko į balną ir paragino žirgą prieiti prie pakopos. Aš padėjau ledi Marijai užsiropšti ant balno jam iš nugaros, princesė tvirtai jį apsikabino ir pasitaisė gobtuvą, kad nebūtų matyti veido. Man teko privesti arklį prie pakopos, nes balnakilpė kabojo per aukštai užsėsti be pagalbos. Kai užsikabarojau ant balno, žemė atrodė labai žemai. Žirgas nervingai žingtelėjo, o aš per smarkiai įtempiau vadeles, priversdama jį papurtyti galvą ir pasitraukti šonu. Niekad nebuvau jojusi tokiu stambiu gyvuliu, todėl jo prisibijojau, tačiau smulkesnis arklys neatlaikytų kelionės, kuri šiandien mūsų laukia.

Tomas pasuko savo žirgą iš kiemo. Nurisnojau įkandin jo jausdama, kaip ima dunksėti širdis: aš vėl bėgu, vėl bijau, tik šįkart mano padėtis dar blogesnė negu sprunkant iš Ispanijos, bėgant iš Portugalijos ar net Prancūzijos. Nes dabar bėgu su pretendente į Anglijos sostą, o mus vejasi lordas Robertas su savo kariuomene. Aš prisiekiau būti jo vasale, ištikima tarnaite, o esu krikščionybę praktikuojanti žydė, kuri tarnauja katalikei princesei protestantiškoje šalyje. Ar reikia stebėtis, kad širdis grasina iššokti ir plaka garsiau nei keliu į rytus kaukši stambių ristūnų kanopos.

Kai vidurdienį pasiekėme Keningholą, supratau, kodėl jojome negailėdami arklių. Aukštai pakilusi saulė įtvirtintą dvarą darė panašų į žemą, neprieinamą tvirtovę nesvetingoje žemėje. Tai buvo patikimas grioviais apsuptas pastatas, o kai prijojome arčiau, įsitikinau, jog tai ne daili žaislinė pilaitė, — į ją pakliūti galėjai tik per pakeliamąjį tiltą, virš kurio įrengtos nuleidžiamosios grotos bet kada galėjo atkirsti vienintelį įėjimą. Tas apgaulingai gražus namas, sumūrytas iš šiltų raudonų plytų, galėjo atlaikyti apsiaustį.

Ledi Marijos niekas nesitikėjo, ir tie keli tarnai, kurie nuolat gyveno ir prižiūrėjo Keningholą, išvirto pro duris aikčiodami iš netikėtumo. Pritariamai linktelėjus ledi Marijai, aš greitai, kol į arklides vedė mūsų arklius, išdėsčiau jiems pritrenkiamas naujienas iš Londono. Tarnai nedarniai pasveikino sostą paveldėjusią Mariją, nutraukė mane nuo balno ir paplojo per petį kaip vaikinui, koks ir atrodžiau. Sudejavau. Po trijų dienų balne vidinė kojų pusė nuo kulkšnių iki šlaunų kiaurai prasitrynę, o nugara, pečiai bei riešai susirakino šuoliuojanti iš Hansdono į Hodsdoną, vėliau į Sostoną, Tetfordą, ir pagaliau čia.

Ledi Marija turėjo virsti iš nuovargio, šitaip ilgai prasėdėjusi raiteliui už nugaros. Juk ji ketvirtą dešimtį bebaigianti moteris, ne pačios geriausios sveikatos... tačiau tik aš pastebėjau skausmo grimasą, kai tarnai nukėlė ją ant žemės. Visi kiti plodami matė aukštai iškeltą smakrą ir žavingą Tiudorų šypseną, kai ji sukvietė visus į didžiąją menę pasidžiaugti. Valandėlę ji meldėsi už velionį savo brolį, tada pakėlė galvą ir pažadėjo būti gera karaliene, kaip buvo teisinga žemvaldė ir šeimininkė.

Visi dar kartą sušuko „valio”, ir menėje ėmė rinktis iš laukų, girių, kaimų grįžtantys žmonės, tarnai lakstė su alaus ąsočiais, vyno taurėmis, duonos kepalais ir mėsa. Ledi Marija atsisėdo salės gale ir šypsojosi visiems, tarsi gyvenime nebūtų sirgusi. Po smagios valandos geroje kompanijoje ji garsiai nusijuokė ir pasakiusi, jog turi išsivaduoti iš šito apsiausto ir varganos suknelės, nuėjo į savo kambarius.

Kelios tarnaitės puolė ruošti jos kambarių, kloti jai lovą. Patalai nebuvo patys geriausi, bet jeigu ji taip pat pavargusi kaip aš, būtų miegojusi ir ant namų audimo drobės. Buvo atvilktas karšto vandens kubilaitis ir išklotas drobulėmis, kad princesė išvengtų pašinų. Tarnaitės rado keletą senų suknelių, likusių po paskutinio apsilankymo, tad išdėliojo Marijai ant lovos, kad galėtų pasirinkti.

— Gali eiti, — tarė ji man, numetusi tarnaitės apsiaustą ant grindų, atsukusi nugarą kambarinei, kad atvarstytų korsetą. — Susirask ko nors užkąsti ir keliauk tiesiai į lovą. Turėtum būti išsekusi.

— Ačiū, — tariau, svyrindama prie durų pražergtomis kojomis.

— Ir... Hana?

— Taip, mi... Taip, jūsų didenybe?

— Kad ir kas mokėjo jau algą, kol gyvenai mano namuose, kad ir ko iš tavęs tikėjosi — šiandien buvai man gera draugė. Aš to nepamiršiu.

Sustojau prisiminusi du laiškus, kuriuos išsiunčiau lordui Robertui, kad jis nuo mūsų neatsiliktų. Svarsčiau, kas nutiks šiai ryžtingai, ambicingai moteriai, kai jis mus sugaus, tikrai sugaus čia, kadangi tiksliai parašiau, kur mes keliaujame. Tada Marijos laukia Taueris, galbūt netgi išdavikės mirtis. Buvau jos namų šnipė ir didžiausia išdavikė.

Buvau negarbės įsikūnijimas, ir ji tą nujaučia. Tik net neįtaria, jog melas tapo antrąja mano prigimtimi.

Jeigu būčiau galėjusi tuomet prisipažinti, būčiau taip ir pasielgusi. Žodžiai kabojo ant liežuvio galo, geidžiau iškloti, kad buvau atsiųsta veikti prieš ją, tačiau dabar, ją pažinusi ir pamilusi, padarysiu bet ką, kad jai pasitarnaučiau. Norėjau pasakyti, kad Robertas Dadlis yra mano lordas, ir aš buvau priversta elgtis taip, kaip jis liepė. Norėjau papasakoti jai, jog viskas, ką darau, — amžini prieštaravimai: juoda ir balta, meilė ir baimė — viskas išsyk.

Tačiau negalėjau jai pasakyti, nes buvau auklėta slėpti paslaptis melagingu liežuviu, todėl tik priklaupiau ant vieno kelio prieš ją ir nulenkiau galvą.

Ji neištiesė rankos man pabučiuoti, kaip būtų padariusi karalienė. Ji uždėjo ranką man ant galvos — kaip motina kadaise — ir tarė: „Telaimina tave Viešpats, Hana, ir tegu saugo tave nuo nuodėmės.”

Tą akimirką, patyrusi jos švelnumą, motinišką prisilietimą, pajutau, kaip ašaros ūžteli man į akis. Pakilau ir išėjau iš kambario į mažą kamaraitę pakraigėje, įlindau į lovą nevalgiusi ir nesipraususi, kad niekas nepamatytų manęs raudančios kaip mažos mergaitės. Tokia ir jaučiausi.

Keninghole tris dienas laukėme pasiruošę apsiausčiai, bet lordo Roberto kavalerija nesirodė. Iš visų pilies apylinkių ėmė traukti didikai su savo tarnais ir giminaičiais, dalis ginkluotų, dalis su kalviais, kad iš genėjimo peilių, kastuvų ir pjautuvų, kuriuos nešėsi, nukaltų jiems ietis. Ledi Marija pasiskelbė karaliene didžiojoje menėje, nepaisydama atsargesniųjų įspėjimo ir akivaizdžiai ignoruodama maldaujamą ispanų ambasadoriaus laišką. Tas jai parašė, kad Edvardas miręs, kad Nortumberlandas neįveikiamas, ir jai geriau pradėti su hercogu derybas, kol dėdė Ispanijoje pasistengs išvaduoti ją nuo kaltinimo išdavyste ir mirties nuosprendžio, kuris tikrai bus paskelbtas. Perskaičiusi tą laiško dalį Marija paniuro, bet toliau buvo dar blogiau.

Ambasadorius įspėjo, kad Nortumberlandas išsiuntė karo laivus į Prancūzijos jūras, kad neleistų ispanų laivynui jos išvaduoti ir saugiai išsigabenti. Jai nėra kur bėgti, imperatorius bejėgis net bandyti ją gelbėti. Ji privalanti pasiduoti hercogui ir atsisakyti karūnos, pasikliauti jo gailestingumu.

— Ar regi ką nors, Hana? — paklausė ji manęs ankstų rytą. Ką tik grįžusi iš Mišių ji tebelaikė rožinį pirštuose, o ant kaktos džiūvo šventintas vanduo. Rytas jai buvo sunkus. Marijos veidas, kai kada švytintis viltimi ir linksmas, dabar buvo papilkėjęs, išvargintas. Atrodė, kad ji serga iš baimės.

Papurčiau galvą.

— Mačiau jus tik kartą, jūsų didenybe, ir buvau įsitikinusi, kad tapsite karaliene. Taip ir nutiko. Nuo to laiko nieko neregėjau.

— Aš iš tikrųjų karalienė, — ironiškai tarė ji. — Pagaliau pati pasiskelbiau karaliene. Labai norėčiau išgirsti, kiek truks ši padėtis ir ar kiti pritars mano norui.

— O, kad galėčiau, — atsakiau nuoširdžiai. — Ką mes darysime?

— Man liepia pasiduoti, — paprastai atsakė ji. — Patarėjai, kuriais klioviausi visą savo gyvenimą, giminės iš Ispanijos, ištikimi mano motinos bičiuliai. Visi man tvirtina, kad manęs laukia mirties bausmė, jeigu laikysiuos tokios taktikos, kad šito mūšio neįmanoma laimėti. Hercogui priklauso Taueris, Londonas, visa šalis, pasekėjų armija ir sargyba, jūroje plaukia jo karo laivai. Visi karalystės pinigai kalykloje priklauso jam, Taueryje yra visos šalies ginklai. Aš teturiu šią vieną pilį, vieną kaimą, keletą ištikimų žmonių su šakėmis. O iš kažkur su savo kariauna atžygiuoja lordas Robertas.

— Aš mes negalime pabėgti? — paklausiau.

Marija papurtė galvą.

— Nėra laiko, toli niekur nenubėgsime. Jeigu galėčiau pasiekti ispanų karo laivą, galbūt... bet hercogas savo laivais atkirto jūrą nuo Prancūzijos. Jis buvo tam pasiruošęs, o aš — ne. Įkliuvau.

Prisiminiau Džono Di žemėlapį, patiestą ant hercogo kabineto stalo, ir mažas figūrėles, kurios ženklino kareivius ir jūrininkus laivuose aplink Norfolką. Ledi Marija įvaryta tarp jų.

— Ar jums teks pasiduoti? — sušnibždėjau.

Pamaniau, kad ji išsigandusi, bet išgirdusi mano klausimą šeimininkė nuraudo, nusišypsojo tarsi išgirdusi iššūkį, siūlymą palošti.

— Tegu mane skradžiai, jei pasiduosiu! — metė ji ir nusijuokė, lyg kalbėtų apie lažybas riterių turnyre, o ne apie savo gyvybę. — Visą gyvenimą bėgau, melavau ir slapsčiausi. Kartą, bent kartą aš turėčiau džiaugtis, kad galiu išjoti su savo vėliava ir nepaisyti žmonių, kurie manęs nepripažįsta, kurie paneigė mano teisę, Bažnyčios valdžią ir patį Dievą.

Jos entuziazmas pakėlė man ūpą.

— Mi... Jūsų didenybe! — išlemenau.

Ji plačiai man nusišypsojo.

— Kodėl gi ne? Kodėl negalėčiau nors vieną kartą kautis kaip vyras ir sunaikinti juos?

— Bet ar pajėgsite? — sumurmėjau.

Ledi Marija patraukė pečiais kaip tikra ispanė.

— Ech! Kažin! — ji nusišypsojo man, tarsi jai būtų išties linksma beviltiškoje padėtyje. — Bet žinai, Hana, tie, kurie ignoruodami mane dabar sodina į sostą prasčiokę ledi Džeinę, jau buvo kartą sutrypę mane į dulkes. Kadaise jie pastatė prieš mane Elžbietą. Privertė lankstytis jai, tarsi būčiau freilina. Dabar aš gavau progą. Galiu kautis su jais, o ne nusilenkti. Galiu mirti kovodama, o ne keliaklupsčiaudama prieš juos. Šiuo atveju aš neturiu pasirinkimo. Ir dėkui Dievui, kad man neliko nieko kito, tik pakelti savo vėliavą ir kovoti dėl tėvo sosto ir motinos garbės, dėl savo palikimo. Be to, privalau galvoti ir apie Elžbietą. Turiu užtikrinti jos saugumą. Turiu perduoti jai savo palikimą. Ji yra mano sesuo, aš esu už ją atsakinga. Parašiau jai, paraginau atvykti čia, kur bus saugi. Pažadėjau jai prieglobstį, ir aš kausiuos už savo palikimą.

Ledi Marija surinko rožinio karolėlius trumpais kaip valstietės pirštais ir įsikišusi juos į suknelės kišenę nudrožė prie durų į didžiąją menę, kur stiprinosi būriai didikų ir kareivių. Ji įžengė į menę ir užsilipo ant pakylos.

— Šiandien išžygiuosime, — paskelbė ji garsiai ir aiškiai, kad girdėtų net salės gale. — Trauksime į Framlingamą. Dienos žygis, ne ilgiau. Iškelsiu ten savo vėliavą. Jeigu mums pavyks nusigauti ten anksčiau už lordą Robertą, galėsime įsitvirtinti pilyje. Sulaikysime jį mėnesiams. Galėsiu tęsti kovą iš ten, rinkti žmones.

Pasigirdo nustebimo, vėliau pritarimo murmesys.

— Pasikliaukite manimi! — įsakė ji. — Aš jūsų neišduosiu. Esu paskelbtoji jūsų karalienė, ir jūs dar išvysite mane, sėdinčią soste. Tada aš atsiminsiu, kas šiandien buvo su manimi. Atsiminsiu ir atsidėkosiu jums keleriopai už tai, kad atlikote savo pareigą tikrajai Anglijos karalienei.

Pasigirdo kimus riaumojimas, lengvas gerai prikirtusių vyrų pažadas. Apsižiūrėjau, kad nuo princesės drąsos man tirta keliai. Ledi Marija pasuko durų link menės gale, aš netvirtai pašokau jų atverti.

— Tai kur jis? — paklausiau. Jai nereikėjo aiškintis, apie ką aš kalbu.

— Oi, jau netoli, — niūriai atsiliepė ledi Marija. — Į pietus nuo Kings Lino, kaip sako. Kažkas jam sukliudė, nes traukdamas tiesiai jau būtų mus pasiekęs. Tik apie jį nepavyksta gauti jokių žinių. Nežinau, kur tiksliai dabar yra.

— Ar jis atspės, kad trukiame į Framlingamą? — paklausiau, galvodama apie raštelį, kuriame susukta gyvatėle nurodžiau jos kelionės tikslą.

Princesė sustojo tarpduryje ir pažvelgė į mane.

— Iš tokio būrio atsiras bent vienas, kuris išsmuks jam pranešti. Stovykloje visuomet būna šnipas. Nemanai, Hana?

Jau pagalvojau, kad ji mane pagavo. Pažvelgiau nubaldama, pajutau, kaip džiūsta meluoti greita burna.

— Šnipas? — ištariau drebančiu balsu. Smarkiai pasitryniau delnu skruostą.

Ji linktelėjo.

— Aš niekuomet niekuo nepasitikiu. Visada žinau, kad aplink mane yra šnipų. Jeigu būtum augusi kaip aš, taip pat būtum to išmokusi. Kai tėvas ištrėmė mano motiną, aplink nebuvo nė vieno, kuris nemėgino manęs įtikinti, kad Ana Bolein yra tikroji karalienė ir jos pavainikis — tikrasis įpėdinis. Norfolko hercogas man į akis išrėkė, kad, būdamas mano tėvas, taip trenktų mano galvą į sieną, kad smegenys ištikštų. Jie vertė mane išsiginti motinos, išduoti tikėjimą, grasino mirtimi ant ešafoto, kaip mirė Tomas Moras ir vyskupas Fišeris — žmonės, kuriuos pažinojau ir mylėjau. Kai buvau vos dvidešimties, jie privertė mane paskelbti, kad esu nesantuokinė ir mano tikėjimas — erezija.

— Vėliau, — tęsė ji, — vieną vasaros dieną Ana mirė, ir visi tik ir tekalbėjo apie karalienę Džeinę ir jos vaiką, Edvardą. Mažoji Elžbieta tapo nebe mano prieše, o našlaite, tokia pat pamirštąja dukra. Vėliau buvo kitos karalienės... — Marija kone šypsojosi. — Viena po kitos pas mane atvyko trys moterys, buvau verčiama nusilenkti joms kaip karalienėms ir vadinti motinomis, bet nė viena netapo man artima. Per tą laiką išmokau niekuomet nepasikliauti vyro žodžiu ir neklausyti moterų. Paskutinė mano mylėta moteris buvo mano mama. Paskutinis vyras, kuriuo tikėjau, buvo mano tėvas. Bet jis ją sunaikino. Kai mama mirė iš sielvarto, ką man reikėjo galvoti? Ar galėjau kada nors kuo nors pasikliauti?

Ledi Marija nutilo ir pažvelgė į mane.

— Man plyšo širdis vos sulaukus dvidešimties, — tarsi stebėdamasi pasakė. — Ir žinai, tik dabar pradedu tikėti, jog manęs laukia gyvenimas.

Marija nusišypsojo.

— Ach, Hana! — Atsidususi paglostė man skruostą. — Nežiūrėk taip liūdnai. Tai buvo seniai, o jeigu šis nuotykis pavyks, vadinasi, mano istorija baigėsi laimingai. Susigrąžinsiu motinos sostą, nešiosiu jos papuošalus. Pasirūpinsiu, kad būtų pagerbtas jos atminimas, o ji, žvelgdama iš dangaus, matytų soste savo dukrą, kurią pagimdė būti įpėdine. Jausiuos laiminga moterimi. Negi nesupranti?

Nejaukiai nusišypsojau.

— Kas yra? — parūpo jai.

Atsikrenkščiau.

— Aš bijau, — prisipažinau. — Atleiskite.

— Mes visi bijome, — atvirai pasakė ji linkteldama. — Aš — ne išimtis. Leiskis žemyn, išrink arklį ir rask man jojimo batus. Šiandien mes iškeliausime su armija. Meldžiu Dievo, kad pasiektume Framlingamą nesusidūrę su lordu Robertu ir jo vyrais.

Marija iškėlė savo vėliavą Framlingamo pilyje, ne blogesnėje už kokią kitą Anglijos tvirtovę. Ir, neįtikėtina, pusė pasaulio raiti ar pėsti sugužėjo prisiekti jai ištikimybės ir paskelbti mirties nuosprendžio maištininkams. Ėjau šalia jos, kai Marija žengė pro vyrų eiles, dėkojo jiems už atvykimą ir prisiekė būsianti jiems gera ir teisinga karalienė.

Pagaliau sulaukėme žinių iš Londono. Apie karaliaus Edvardo mirtį paskelbta gėdingai vėlai. Kai vargšas berniukas mirė, hercogas laikė kūną paslėpęs jo kambarėlyje, kol džiūvo rašalas ant karaliaus testamento, o šalies galingiausieji svarstė, kas jiems būtų naudingiausia. Ledi Džeinę Grėj į sostą jėga pasodino uošvis. Kalbėta, kad ji baisiai graudžiai verkė ir tvirtino negalinti būti karaliene, nes ledi Marija, kaip visi žino, yra teisėta įpėdinė. Tačiau tai Džeinės neišgelbėjo. Jie išskleidė valstybės baldakimą virš palenktos jos galvos, priklaupę prisiekė jai ištikimybę, nors ji karštai protestavo ir liejo ašaras, o Nortumberlando hercogas paskelbė ją karaliene ir nulenkė prieš ją klastingą savo galvą.

Šalyje prasidėjo pilietinis karas, nukreiptas prieš mus, išdavikus. Ledi Elžbieta neatsakė į sesers perspėjimą, neprisijungė prie mūsų Framlingame. Išgirdusi apie brolio mirtį, ji atsigulė į lovą ir paskelbė, jog pernelyg silpna netgi perskaityti laiškus. Išgirdusi tai ledi Marija nusigręžė, slėpdama nuoskaudą. Ji tikėjosi sesers paramos, manė, kad abi kovos dėl tėvo palikimo — juk pati buvo pažadėjusi apginti savo jaunąją sesutę. Žinia, kad Elžbieta slepiasi po antklode, užuot skubėjusi pas seserį, buvo smūgis Marijos širdžiai ir padėčiai.

Mes sužinojome, kad Vindzoro pilis apginkluota ir pasiruošusi apsiausčiai, Londono Tauerio ginklai paruošti mūšiui ir nukreipti į šalies gilumą, o karalienė Džeinė įsikūrė Tauerio karališkuose apartamentuose ir, girdi, kas vakarą rakinanti didžiuosius vartus, kad nepaspruktų jos dvariškiai, rūmininkai, per prievartą tapę įkaitais.

Pats Nortumberlandas, mūšių užgrūdintas veteranas, surinko armiją ir ateina sunaikinti ledi Marijos, dabar jau oficialiai paskelbtos karalienės Džeinės išdavike. „Karalienė Džeinė, kurgi ne!”, — šūktelėjo suirzusi Džeinė Dormer. Karaliaus taryba įsakė suimti ledi Mariją už išdavystę, už jos galvą buvo paskirtas atlygis. Marija buvo viena prieš visą Angliją. Maištautoja prieš tiesėtą karalienę, princesė už įstatymo ribų. Netgi jos dėdė, ispanų imperatorius, neketino jos paremti.

Niekas nežinojo, kiek karių turi hercogas, niekas nežinojo, kiek ilgai išsilaikysime Framlingame. Jis susijungs su lordo Roberto kavalerija, ir abu stos prieš ledi Mariją: gerai apmokyti ir apmokami, mūšiuose patyrę vyrai prieš vieną moterį su chaotiška savanorių stovykla.

Tačiau kiekvieną dieną iš apylinkių atvykdavo vis daugiau žmonių, žadančių ginti teisėtą karalienę. Jarmute inkarus nuleidusių karo laivų jūreiviai, kuriems buvo įsakyta atstumti ispanų laivus, jeigu šie mėgintų gelbėti ledi Mariją, sukilo prieš savo vadovybę ir pareiškė, kad princesė negalinti palikti šalies. Ne todėl, kad jai užkirstas kelias pabėgti, o todėl, kad jos vieta soste. Palikę laivus jie, tikri mūšiuose užgrūdinti kariai, atėjo mūsų paremti. Įžygiavo į pilį rikiuote, priešingai nei mūsų žemdirbių būriai. Nieko nelaukę ėmė mokyti pilyje susirinkusius vyrus kovos taisyklių: kaip pulti, atremti smūgį, trauktis. Stebėdama, kaip jie atžygiuoja, kaip įsikuria, pirmą kartą pagalvojau, kad ledi Marija gali išvengti suėmimo.

Ji paskyrė ligoninės tarnautoją maisto vežimams atgabenti skubiai surinktai ir aplinkui pilį įsikūrusiai kariuomenei. Ji liepė statybininkų komandoms sutaisyti didžiąją apsauginę sieną. Pasiuntė grupeles vyrų iš ko nors išprašyti ar pasiskolinti ginklų. Auštant ir temstant į visas puses siuntinėjo žvalgus, kad hercogo ir lordo Roberto armija neužkluptų netikėtai.

Kiekvieną kartą Marija apeidavo būrius ir pažadėdavo atsidėkoti, jeigu ją parems, neatsitrauks. Kiekvieną popietę vaikštinėjo ant įtvirtinimų palei masyvią apsauginę sieną, kuri juosė neįveikiamą pilį, ir žvelgė į Londono kelią, ar nepastebės dulkių debesies, kuris reikš, kad galingiausias Anglijos vyras joja savo armijos priekyje.

Atsirado nemažai patarėjų, kurie kalbėjo ledi Marijai, kad ji nesugebės laimėti lemiamų kautynių prieš hercogą. Klausydavausi tvirtų jų spėjimų ir svarsčiau, ar man sprukti dabar, nelaukus susirėmimo, kuris baigsis pralaimėjimu. Hercogas buvo išgyvenęs dešimtis susirėmimų, jam teko kautis ir nugalėti mūšio lauke, skinti pergales tarybos susirinkimuose. Jis sudarė sąjungą su Prancūzija, todėl galėjo pasitelkti prieš mus prancūzų pajėgas, o tada į anglų gyvybę kėsinsis prancūzai; prancūzų kariuomenė tremps Anglijos žemę, ir dėl visko bus kalta tiktai ji, Marija. Vėl bus atgaivintas Rožių karų siaubas, kai brolis kovojo su broliu, jeigu ledi Marija nesupras klydusi ir nepasiduos.

Bet liepos viduryje sėkmė nusigręžė nuo hercogo. Jo sąjungininkai, bendrai negalėjo pasipriešinti tam, kad kiekvienas anglas laiko Henriko dukterį Mariją teisėta karaliene. Nortumberlando daug kas nekentė ir buvo akivaizdu, kad jis valdys per Džeinę, kaip valdė per Edvardą. Anglijos žmonės, nuo lordų iki prasčiokų, susimokė ir stojo prieš jį.

Vienybė, kurią jis pasiekė, kad įaustų karalienę Džeinę į Anglijos drobę, iširo. Vis daugiau žmonių viešai pasisakydavo už ledi Mariją, vis daugiau slapta palikdavo hercogo pusę. Patį lordą Robertą sutriuškino įniršusių miestelėnų kariuomenė, nuo vagos pakilusių žmonių minia, pasišovusi ginti teisėtą valdovę. Lordas Robertas pripažino ledi Mariją ir paliko savo tėvą, tačiau, net ir išvertęs kailį, Baryje buvo sugautas ir gyventojų paskelbtas išdaviku. Pats hercogas, įkliuvęs Kembridže su tirpstančia it ryto migla kariuomene, staiga pareiškė, kad taip pat pripažįsta ledi Mariją, net nusiuntė jai laišką, kuriame aiškino, jog siekė tik to, kas geriausia karalystei.

— Ką tai reiškia? — paklausiau ledi Marijos, matydama, kaip kreta popierius jos rankoje. Ji vos pajėgė skaityti.

— Tai reiškia, kad aš laimėjau, — atsakė ji. — Nugalėjau, nes mano pusėje teisybė, pripažinta teisė, o ne jėga. Aš esu karalienė ir žmonių pasirinkimas. Nepaisydami hercogo, žmonės pareiškė savo valią ir pasakė, kad nori matyti karaliene mane.

— Kas laukia hercogo? — paklausiau, galvodama apie jo sūnų, kažin kur kalintį lordą Robertą.

— Jis yra išdavikas, — šaltai atsakė princesė. — Kaip manai, kas būtų laukę manęs, jeigu būčiau pralaimėjusi?

Nieko neatsakiau. Palaukiau sekundę, vieną širdies tvinksnį, merginos širdies dūžį.

— O kas laukia lordo Roberto? — paklausiau vos girdimai.

Ledi Marija atsigręžė.

— Jis yra išdavikas ir išdaviko sūnus. Kaip manai, kas jo laukia?

Ledi Marija išsirinko stambų žirgą ir atsisėdusi šonu patraukė į Londoną, o jai įkandin sekė tūkstantis, du tūkstančiai vyrų su savo tarnais, nuomininkais, vasalais ir pasekėjais, minančiais pėsčiomis. Ledi Marija žengė didžiulės kariuomenės priekyje. Su ja jojo tik jos damos ir aš, karalienės juokdarė.

Atsigręžusi mačiau vien arklių keliamas dulkes, girdėjau per bręstančius laukus aidintį kojų trypimą. Žygiuojant pro kaimus iš namų virto vyrai su pjautuvais ar alebardomis, jungėsi prie kariuomenės ir derindavo žingsnį prie žygiuojančiųjų. Moterys mojo rankomis ir garsiai sveikino, kai kurios nešė ir mėtė rožes ant kelio prieš ledi Marijos žirgą. Princesė, vilkinti seną raudoną jojimo kostiumą, valdė stambų gyvulį it kautynėms pasirengęs riteris aukštai iškėlusi galvą, pasiryžusi pareikšti savo teises. Jojo kaip princesė iš pasakų knygos, kuriai pagaliau viskas atitenka. Ji laimėjo didžiausią savo gyvenimo pergalę vien savo ryžtu ir drąsa, o už tai buvo apdovanota žmonių, kuriuos valdys, garbinimu.

Visi tikėjo, kad princesei Marijai atsisėdus į sostą grįš geri laikai, dideli derliai, šiltas oras, baigsis amžinos maro, karštinės ir gripo epidemijos. Visi vylėsi, kad ji atkurs Bažnyčios turtus, šventyklų grožį ir tikrąjį tikėjimą. Niekas nepamiršo jos motinos, kuri Anglijos karaliene išbuvo ilgiau nei Ispanijos princese, kurią karalius ilgiausiai ir karščiausiai mylėjo ir kuri, nors ir palikta, mirė laimindama jį. Visi džiaugėsi matydami Katerinos dukterį jojant užimti motinos sosto su aukso kepuraite ant galvos ir kariuomene, kurios šviesūs veidai skelbė pasauliui, kad didžiuojasi tarnaudami tokiai princesei ir lydi ledi Mariją į pagaliau ją pripažinusią ir skambančią visais bažnyčių varpais sostinę.

Pakeliui į Londoną parašiau koduotą laiškelį lordui Robertui. Ten buvo vos keli sakiniai: „Jus apkaltins išdavyste ir nubaus mirtimi. Milorde, prašau bėgti. Milorde, prašau bėgti.” Įmečiau jį į užeigos židinį ir palaukusi, kol pajuos, išmaišiau žarstekliu: nėra kaip perduoti lordui Robertui perspėjimą, tiesą sakant, net nebūtina.

Jis gerai žinojo, kuo rizikuoja, ir viską suprato, kai sutriuškintas pasidavė Baryje. Dabar jis jau žino, kad ir kur būtų — mažo miestelio kalėjime, kęsdamas dar prieš mėnesį jo batą bučiuoti pasiryžusių vyrų patyčias, ar jau Taueryje, — jog yra žlugęs, pasmerktas žmogus. Jis išdavė teisėtą sosto įpėdinę ir už tai bus nubaustas mirtimi: pakartas, kol neteks sąmonės, atgaivintas nepakeliamo skausmo, kai budelis prapjaus jam pilvą ir ištrauks prieš akis pulsuojančius jo paties vidurius, o galiausiai — ketvirčiuotas. Pirma nuris jam gražią galvą ir užners ant kuolo, tada sukapos kūną į keturias dalis ir išsiuntinės į visus keturis miesto kampus. Tai baisiausia mirtis, kokia gali ištikti žmogų, beveik tokia pat baisi, kaip sudegti gyvam, o aš geriau už visus žinojau, kaip tai šiurpu.

Neverkiau jo, grįždama į Londoną. Nors ir jauna, buvau mačiusi pakankamai mirties, patyrusi pakankamai baimės, kad verkčiau iš sielvarto. Tik supratau, kad nebegaliu užmigti naktį, nė vieną naktį, nes vis galvoju, kur yra lordas Robertas, ar dar kada nors jį pamatysiu, ar jis man kada nors atleis, kad įjojau į sveikinančią ir šaukiančią palaiminimus Anglijos sostinę šalia moters, kuri visiškai jį sutriuškino, kuri pasirūpins, kad jis ir visa jo šeima būtų sunaikinta.

Ledi Elžbieta, neramiomis dienomis dėl ligos negalėjusi pakilti iš patalo, sugebėjo pasiekti Londoną anksčiau už mus.

— Ta mergiotė, žiūrėk, visur pirma, — rūškanai pratarė Džeinė Dormer.

Ledi Elžbieta išjojo iš miesto mūsų pasitikti tūkstantinio būrio priešakyje. Visi vilkėjo Tiudorų spalvų drabužiais — baltai ir žaliai. Jojo išdidžiai, lyg niekada nebūtų sirgusi iš baimės ir slapsčiusis savo lovoje. Pasirodė tarytum Londono miesto merė, atnešanti mums miesto raktus. Tarsi varpai gaudė londoniečių ovacijos, šaukiant „Telaimina Dievas!” abiem princesėms.

Truktelėjau savo arklį už vadelių, kad šiek tiek atsilikčiau ir galėčiau apžiūrėti Elžbietą. Troškau to nuo tada, kai apie ją susižavėjusi pasakojo ledi Marija, nuo tada, kai Vilis Somersas pavadino ją ožka: valandėlę aukštyn, valandėlę žemyn. Prisiminiau žalio sijono šmėkštelėjimą, iššaukiančiai pakeltą raudoną galvutę prie juodos medžio žievės, sode nuo patėvio bėgančią ir pabėgti nenorinčią podukrą. Neapsakomai rūpėjo sužinoti, kaip ji pasikeitė.

Mergina balne anaiptol nepriminė mielo nekalto vaiko, apie kurį pasakojo ledi Marija, nebuvo ji ir aplinkybių auka, kaip tikino Vilis, tačiau nebuvo ir ta apdairi sirena, kokios nekentė Džeinė Dormer. Išvydau likimo pasitikti jojančią, savimi pasitikinčią moterį. Ji buvo jauna, vos devyniolikos, bet įspūdinga. Iškart pastebėjau, kad jos palydovai parinkti labai apdairiai — matyt, Elžbieta suvokė įvaizdžio galią ir sugebėjo juo manipuliuoti. Livrėjos žaluma turėjo pabrėžti liepsnojančius jos plaukus, kuriuos ji buvo paleidusi po gobtuvu, kad pabrėžtų savo jaunystę ir nekaltybę prieš vyresnę senmergę seserį. Žalia ir balta buvo jos tėvo Henriko Tiudoro spalvos, ir niekas, matydamas aukštą jos kaktą ir raudonus plaukus, nebūtų suabejojęs jos kilme. Greta jojantys vyrai, jos sargyba, buvo, be abejo, atrinkti pagal išvaizdą. Šalia nebuvo nė vieno, kurio negalėtum pavadinti gražuoliu. Blankesnių veidų palydovai buvo sukaišioti į svitos galą. Damos — priešingai. Neatsirado nė vienos, kuri ją nustelbtų, — gudrus sprendimas, kurį galėjo padaryti tik koketė. Elžbieta jojo baltu ristūnu, stambiu, dideliu kaip kautynių žirgas gyvuliu, ir balne sėdėjo taip, tarsi gimusi joti, tarsi jai būtų smagu valdyti galingą eržilą. Ji švytėjo sveikata, jaunyste, gyvybingumu, ją gaubė sėkmės aura. Paskutinių dviejų mėnesių išsekinta ledi Marija šalia jos teužėmė antrą vietą.

Ledi Elžbietos palyda sustojo priešais mus. Ledi Marija ruošėsi lipti nuo arklio, kai sesuo stryktelėjo iš balno, tarsi būtų laukusi šio momento visą gyvenimą, lyg niekuomet nebūtų lindėjusi lovoje, kramčiusi nagų ir svarsčiusi, kas bus toliau. Pamačius ją nušvito ledi Marijos veidas — tarsi motinai išvydus savo vaiką. Akivaizdu, kad išdidžiai atjojančios Elžbietos vaizdas suteikė seseriai tikro, nesavanaudiško džiaugsmo. Ledi Marija ištiesė rankas, Elžbieta puolė jai į glėbį. Marija karštai ją pabučiavo. Jos abi valandėlę stovėjo apsikabinusios, tyrinėjo viena kitos veidą, ir kai susitiko žvalus Elžbietos žvilgsnis su nuoširdžiomis Marijos akimis, aš supratau, kad mano šeimininkė nesugeba įžvelgti po legendiniu Tiudorų žavesiu tūnančio ne mažiau legendinio Tiudorų dviveidiškumo.

Ledi Marija atsigręžė į Elžbietos palydovus, paspaudė kiekvienam ranką ir pabučiavo į skruostą, tarsi dėkodama, kad palaikė Elžbietai kompaniją ir šitaip iškilmingai sutiko ją Londone. Ledi Marija pasibruko Elžbietos ranką po paranke ir įdėmiai pažvelgė jai į veidą. Neliko abejonių, kad sesuo sveikutėlė: mergina tryško sveikata ir energija, tačiau aš nugirdau pakuždomis aptarinėjamą Elžbietos silpnumą, išsipūtusį pilvą, galvos skausmą ir paslaptingą ligą, kuri patiesė ją lovoje, neleisdama pajudėti, kol ledi Marijai teko vienai grumtis su savo baime, ginkluoti šalį ir pasirengti kautis už tėvo valią.

Elžbieta pakvietė seserį į miestą ir pasveikino ją su didžia pergale.

— Širdžių pergalė, — pareiškė ji. — Jūs esate savo žmonių širdžių karalienė, o tai vienintelis būdas valdyti šią šalį.

— Mūsų pergalė, — dosniai atsiliepė Marija. — Nortumberlandas abi būtų pasmerkęs mirti, ne tik mane. Aš iškovojau teisę abiem atgauti mūsų palikimą. Jūs vėl būsite pripažinta princese, mano seserimi ir įpėdine, jūs josite šalia manęs, kai įžengsiu į Londoną.

— Jūsų didenybė darote man pernelyg didelę garbę, — maloniai atsakė Elžbieta.

— Tai jau taip, — šnipštelėjo man Džeinė Dormer. — Sukta pavainikė.

Ledi Marija davė ženklą sėsti ant arklių, ir Elžbieta, užkelta žirgininko į balną, apsidairė. Ji nusišypsojo mums, pastebėjo mane, apžergusią arklį su pažo livrėja, ir žvilgsnis nuslydo toliau. Ji nepažino manyje vaiko, kuris prieš daugelį metų užklupo ją su Tomu Seimuru sode.

O mane princesė sudomino. Nuo pirmo žvilgsnio, kai pamačiau atsišliejusią į medį kaip eilinę kekšę, ji įsirėžė man į atmintį. Kažkuo ji absoliučiai mane žavėjo. Iš pradžių Elžbieta man pasirodė paika mergiotė, koketė, neištikima duktė, nors po tuo slypėjo kai kas daugiau. Ji išvengė savo nukirsdinto meilužio dalios, sausa išlipo iš tuzino sąmokslų. Ji valdė savo aistrą, puikiai, kaip suaugusi, išmanė sudėtingą rūmų damos žaidimą. Ji tapo mylimiausia brolio seserimi, protestante princese. Laikėsi nuošaliau nuo rūmų sąmokslų, tačiau iki penso išmanė kiekvieno žmogaus kainą. Šypsojosi visiškai nerūpestingai, juokėsi lengvai kaip paukštelis, tačiau žvilgsnis atrodė skvarbus it nieko nepražiopsančios juodaakės katės.

Troškau sužinoti apie ją viską, išsiaiškinti, ką ji veikia, kalba, mąsto. Man rūpėjo, ar ji siūdinasi sau baltinius, norėjau sužinoti, kas krakmolija jos apykaklę, ar dažnai trenka savo raudonus karčius. Pamačiusi ją, žaliai apsitaisiusią didžiulio būrio priekyje ant stambaus balto žirgo, išvydau moterį, kokia vieną dieną norėjau tapti pati. Moterį, besididžiuojančią savo grožiu ir žavią savo išdidumu. Troškau užaugusi tapti tokia pat. Ledi Elžbieta man buvo pavyzdys, kuo kada nors galėtų tapti juokdarė Hana. Aš taip ilgai buvau nelaiminga mergaitė, berniokas ir juokdarė, kad nė nenutuokiau, kaip tapti moterimi. Glumau apie tai pagalvojusi. Bet pamačiusi aukštai balne sėdinčią ledi Elžbietą, tviskančią grožiu ir pasitikėjimu savimi, pamaniau, jog tokia taip pat galėčiau tapti. Nieko panašaus nebuvau mačiusi. Elžbieta buvo moteris, kuriai vienas juokas atsikratyti mergaitiško drovumo, moteris, atrodžiusi taip, tarsi galėtų pareikšti teises į žemę, kuria vaikšto.

Tačiau, nepaisant raudonų jos plaukų, šypsenos ir energingų judesių, ji nebuvo begėdiškai drąsi. Ji demonstravo mergaitišką kuklumą, šypteldama lūpų kampeliu vyrui, kuris užkėlė ją ant arklio, koketiškai pasukdama galvutę, kai paėmė vadeles. Elžbieta, žinojo apie malonumus, kuriuos suteikia buvimas jauna moterimi, bet nenorėjo priimti sunkumų. Atrodė, kad ji gerai save pažįsta.

Perkėliau žvilgsnį į ledi Mariją, savo šeimininkę, kurią spėjau pamilti, ir pagalvojau, kad geriau jau ji iš karto sugalvotų ištekinti seserį ir išsiųsti kuo toliau. Jokiuose namuose nebus ramu, kai greta toks nuodėgulis, jokia karalystė nenurims, matydama šalia senstančios karalienės tokią įpėdinę.